Moderniosios ekonominės sistemos formavimasis
Susipažinkite, kaip formavosi modernioji ekonominė sistema. Kiekvieną aspektą panagrinėsime išsamiau.
Po kryžiaus žygių į Artimuosius Rytus (XI–XIII a.) Vakarų Europoje pradėjo irti baudžiava. Valstiečiai, gavę asmeninę laisvę, galėjo migruoti iš kaimo į miestą arba savarankiškai užsiimti žemės ūkiu, žemvaldžiams mokėdami piniginius mokesčius ir taip papildydami dvaro pajamas.
Spustelėkite mygtukus ir sužinokite daugiau informacijos.
Vėlyvųjų viduramžių ir Ankstyvųjų naujųjų laikų aplinkybių veikiama visuomenė ėmėsi naujų ūkinių veiklų.
Išaugę prekybos mastai skatino pirklius naudotis skolos vertybiniais popieriais – vekseliais (dokumentais, turinčiais tam tikrą, juose nurodytą piniginę vertę). Jais naudotis buvo daug patogiau ir saugiau, negu gabenti didelį kiekį monetų. Vekselį pasirašęs asmuo patvirtindavo, kad sumokės jame nurodytą sumą. Sandorius (susitarimus) pirkliai sudarydavo biržose (įstaigose – prekyvietėse). Pirmosios biržos pradėjo veikti Šiaurės Italijos žemių miestuose XII a. Šiuolaikinėse biržose verslininkai prekiauja ir įmonių – akcinių bendrovių – akcijomis (vertybiniais popieriais, kai kiekvienam priskiriama tam tikra vienoda vertė – kaina).
Gamybos plėtrai ir karams reikėjo vis daugiau finansinių išteklių. Todėl ėmė formuotis nauja verslo šaka – bankininkystė. Turtingi pirkliai steigė bankus: juose buvo saugomi pinigai, vertybiniai popieriai (dokumentai, skirti ir pinigams išgryninti, pavyzdžiui, vekselį iškeisti į pinigus), žmonių vertingi daiktai. Bankai suteikdavo paskolas.
Pinigų valdovams trūkumas skatino pinigų kaitą. XVII a. Švedijos karalius Gustavas II Adolfas įsteigė Karališkąjį banką. Bankas iš gyventojų rinko pinigus (monetas) ir juos keitė į dokumentus (popierinius banknotus, kurie buvo tokie pat vertingi, kaip ir banke žmonių laikomos monetos). Taip valdovas susirinko pinigų, reikalingų kariauti Trisdešimties metų kare. Jis tapo popierinių pinigų naudojimo Europoje pradininku.
Amatininkų dirbtuves palaipsniui pakeitė naujos įmonės – manufaktūros. Manufaktūra – tai gamybos įmonė, kurioje dirba savininko samdomi darbininkai (jų skaičius neribojamas). Kitaip negu amatininkai, manufaktūrų darbininkai gamindavo ne visą gaminį, o atlikdavo tik konkrečias operacijas, t. y. darbus dalydavosi (pavyzdžiui, vieni odą apdirbdavo, kiti apsiūdavo, treti pagamindavo norimą gaminį). Manufaktūrose vyravo rankų darbas. Tai leido pagreitinti gamybos procesą.
Bendruomeninį žemės ūkį (kaimo bendruomenių valdomą natūrinį ūkį) keitė individualūs ūkiai. Šis procesas, vadinamas aptvėrimais, prasidėjo XII a. Anglijoje. Žemvaldžiai ėmė naikinti bendruomeninį ūkį ir skirstyti žemę į individualius žemės sklypus, juos paversdavo avių ganyklomis ir aptverdavo tvoromis. XV–XVI a. padidėjo gelumbės (vilnonio audinio) paklausa (įsigijimo poreikis), reikėjo vis daugiau avių vilnos, todėl paspartėjo aptvėrimai. Iki Naujųjų laikų pabaigos Anglijoje (XVIII–XIX a. aptvėrimus įteisinus parlamento aktais) bendruomeninio žemės ūkio neliko.
Šioje demonstracijoje nagrinėti Europos ūkio pokyčiai padėjo formuotis naujai visuomeninei santvarkai – kapitalizmui, pagrįstam privačia nuosavybe, asmens laisve ir laisva (valstybės ar valdovų neribojama) rinka (mainų ir prekybinių santykių visuma).
Pirmiausia nauji (kapitalistiniai) visuomenės santykiai formavosi miestuose. Savivaldą įtvirtinę miestai buvo puiki erdvė naujam savarankiškam socialiniam sluoksniui – buržua – formuotis. Savarankiškame nuo kasdienės feodalų kontrolės mieste buržua galėjo dalyvauti politinių sprendimų priėmime, daryti įtaką ekonominiam gyvenimui (skatinti prekybą, keisti gamybos sistemą). Plėtojantis bankinkystei, biržoms, daugėjo ir manufaktūrų, todėl pamažu jos išstūmė smulkius verslininkus – amatinkus, gausėjo samdomų darbininkų sluoksnis.
Renesansas ir kapitalizmas skatino pasaulėžiūros, kasdienybės pokyčius visuomenėje (nagrinėsime demonstracijoje Žmogaus pasaulėžiūros ir kasdienybės pokyčiai. Darbas su šaltiniais).
XV–XVI a. pab. vienas didžiausių Europos prekybos centrų buvo Antverpenas – dabartinės Belgijos miestas, dalyvavęs Nyderlandų nepriklausomybės kare ir prisidėjęs prie Jungtinių Nyderlandų provincijų įkūrimo (gyvavo 1579–1795 m.). Vykstant karui miestą užėmė Ispanijos kariuomenė, per kelerius metus miestas nusilpo, perpus sumažėjo gyventojų skaičius. Po Nyderlandų nepriklausomybės karo nauju prekybos centru tapo Amsterdamas (to meto Jungtinių Nyderlandų provincijų miestas), dabartinė Nyderlandų Karalystės sostinė. Tuometinė valstybė – respublika – oficialios sostinės neturėjo, tačiau faktiškai valstybės centras buvo Haga. Šio miesto pirkliai sugebėjo užmegzti prekybinius santykius su Baltijos jūros pakrančių uostais ir daryti jiems įtaką. Amsterdamo pirkliai supirkdavo Švedijos vario ir geležies išteklius, Abiejų Tautų Respublikos javus, medieną. Jungtinėse Nyderlandų provincijose kūrėsi biržos. Jos ypač sustiprėjo, kai olandai pradėjo gabenti prabangos prekes iš Indijos (šią veiklą vykdė Ost Indijos bendrovė). Jungtinės Nyderlandų provincijos įkūrė savo kolonijas Indonezijoje. Čia olandai augino įvairiausius prieskonius ir pelningai parduodavo užsienyje. Dėl šių ekonominių laimėjimų Nyderlandų istorikai XVII a. vadina savo valstybės aukso amžiumi.
