Katalikiškoji reforma ir Vilniaus universitetas
XVI a. Katalikų bažnyčia ne tik stojo į kovą su plintančia reformacija, bet ir iš pagrindų atsinaujino pati. Šis procesas istorikų vadinamas katalikiškąja reforma. Ją didžia dalimi vykdė į LDK atkeliavę Jėzuitų ordino vienuoliai, bendradarbiaudami su vietos dvasininkija. Ši veikla padėjo Katalikų bažnyčiai įtvirtinti savo pozicijas ir prisidėjo prie krašto christianizacijos.
*Alumnatas – mokykla, kurios auklėtiniai mokomi ir išlaikomi nemokamai.
Antroje XVI a. pusėje Lietuvos kultūrinio gyvenimo centru tapo Vilniaus universitetas (toliau – VU) – ryčiausias Europos universitetas. Nuo 1570 m. sostinėje veikusi jėzuitų kolegija 1579 m. buvo pertvarkyta į akademiją (universitetą). Lietuvoje pagaliau atsirado pirma aukštoji mokykla. Privilegiją ją steigti suteikė valdovas Steponas Batoras, VU teisėmis prilygindamas Krokuvos universitetui. VU bajorijai ir pasiturintiems miestiečiams galėjo teikti bakalauro, magistro, daktaro laipsnius iš fizikos, logikos ir teologijos, turėti savo spaustuvę, biblioteką. Vilniaus universitetas tapo aukštąjį mokslą baigusių šviesuolių sluoksnio formuotoju ir kultūrinio ryšio su universitetais palaikytoju, ugdė iš LDK kilusius dvasininkus, mokyklų mokytojus ir universiteto profesorius. Ši švietimo įstaiga paspartino kitų mokslo įstaigų kūrimąsi: netrukus buvo įkurtos kolegijos Polocke ir Rygoje, Nesvyžiuje, Tartu ir kituose LDK miestuose.
Kuriamam VU jėzuitai kėlė tikslą skleisti ne tik katalikybę, bet ir mokslą LDK bei kaimyniniuose kraštuose. Nors iki XVII a. vidurio universitete dar nebuvo medicinos ir teisės fakultetų, tačiau klestėjo kiti mokslai – retorika, poetika, logika, filosofija, teologija. Buvo parengti daugelio mokomųjų dalykų vadovėliai lotynų kalba.
Su jėzuitų edukacija susijęs ir poezijos suklestėjimas XVII a. pirmos pusės Lietuvoje. Mat žemesniųjų klasių studentai lotynų kalbos žinias gilino pagal romėnų poetų kūrinius rašydami eilėraščius ir poemas. Vien XVII a. išleisti 133 poezijos rinkiniai, parengti LDK pilietybę turėjusių ar ilgai Lietuvoje gyvenusių bei dirbusių autorių. Nemažas pluoštas priklauso Vilniaus akademijos profesoriaus Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus plunksnai. Perkurdamas Antikos poetiką meninius įvaizdžius ir motyvus poetas jungė su Biblijos siužetais ir derino su Bažnyčios mokymu. Savo panegirikas skirdavo LDK didikams (Sapiegoms, Valavičiams) prilygindamas juos Antikos herojams, mitologinėms būtybėms. Europiečiai Sarbievijų laikė lygiu garsiems Europos poetams Dantei ir Petrarkai.
