Baltų gentys: nuo baltų genčių susiformavimo iki pirmųjų paminėjimų rašytiniuose šaltiniuose
Baltai – grupė indoeuropietiškos kilmės tautų ar genčių, kalbėjusių ar kalbančių giminingomis kalbomis ir sudarančiomis atskirą indoeuropiečių kalbų šeimą.
Prisiminkime temą Indoeuropiečiai ir jų atsikraustymas į dabartinės Lietuvos teritoriją.
III tūkstm. pr. Kr. viduryje į dabartinės Lietuvos teritoriją, Narvos ir Nemuno medžiotojų ir žvejų gyvenamus plotus, atklydus indoeuropiečių gentims, virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros nešėjams ir jiems susimaišius su vietiniais gyventojais, susidarė baltų protėviai – prabaltai, iš kurių apie II tūkstm. pr. Kr. galutinai susiformavo baltai.
Baltai buvo paplitę didelėje Rytų Europos dalyje – nuo Dauguvos upės šiaurėje iki Dniepro žemupio pietuose, nuo Vyslos vakaruose iki Okos rytuose. Dabar atitiktų teritoriją nuo dabartinės Lenkijos iki Rusijos valstybės (rytinė jų riba siekė šiandieninį Maskvos miestą). Visa baltų užimama erdvė viršijo 860 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą. Kad baltai šioje teritorijoje kadaise gyveno, liudija išlikę ir baltiškos kilmės vietovardžių ir vandenvardžių (hidronimijos) pavadinimai bei archeologiniai radiniai.
Į šiaurę nuo baltų gyvenamos teritorijos buvo paplitę finougrai, o pietinėje ir rytinėje dalyse nuo baltų – slavai.
Mokslininkai teigia, kad baltai susidarė, kai vietinės kilmės kultūras (Nemuno ir Narvos) paveikė indoeuropiečiai, virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros nešėjai. Jiems susimaišius su vietiniais gyventojais apie 2100 m. pr. Kr. susidarė pirmoji baltų Pamarių kultūra, iš kurios bronzos amžiuje susiformavo Vakarų baltų pilkapių kultūra ir Brūkšniuotosios keramikos kultūra.
Baltai, gyvenę labai didelėje teritorijoje, laikui bėgant ėmė skirtis savo kalba, laidojimo papročiais, keramika, papuošalais. Bronzos ir geležies amžių sandūroje pradėjo formuotis atskiros baltų gentys, iš kurių susidarė vakarų baltai, gyvenę dabartinėje Vakarų Lietuvoje ir gretimose srityse, ir rytų baltai, gyvenę į rytus nuo vakarų baltų. Archeologų ir kalbininkų nuomone, anksčiausiai (V a. pr. Kr.) nuo bendro baltų kamieno atsiskyrė vakariniai baltų genčių junginiai: prūsai, jotvingiai, kuršiai. Ilgainiui didžiąją dalį rytų baltų nukariavo ir asimiliavo slavai, tad išliko tik nedidelė rytų baltų grupė, kuri gyveno dabartinėje Baltarusijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Iš viso baltų genčių formavimasis truko apie tūkstantį metų. Maždaug V–VI a. jau buvo susiformavusios visos baltų gentys.
Didelė dalis baltų genčių išnyko, pavyzdžiui, vakarų baltai (jotvingiai ir prūsai), nes jų gyvenamas žemes, nepaisant pasipriešinimo, nukariavo kryžiuočiai; kuršiai, atkakliai kovoję su vikingais, o po to su vokiečių riteriais, irgi buvo pavergti, dalis jų susiliejo su latviais, o kiti − su žemaičiais; galindai, vieninteliai iš baltų genčių dalyvavę Didžiajame tautų kraustymesi, buvo anksti asimiliuoti; pietinė sėlių gyventa dalis atiteko LDK, o šiaurinė − Livonijos ordinui, todėl sėliai dar XIII–XIV a. susiliejo arba su lietuviais, arba su latgaliais, toks pats likimas ištiko ir žiemgalius, nors jie ir atkakliai priešinosi vokiečių riteriams. Iki šių dienų daugiausiai išliko lietuvių, aukštaičių, žemaičių, latgalių palikuonių. Ilgainiui iš likusių ir asimiliuotų baltų genčių susiformavo trys tautos: lietuvių, latvių ir prūsų (pastarosios gyvavimas baigėsi XVIII a.).
Nedideli genčių junginiai, gyvenę toje pačioje teritorijoje, siejami giminystės ryšių, bendrų tradicijų, vienodų laidojimo papročių, buvo gana pastovūs. Bet kintant ūkio sistemai, gausėjant gyventojų ir vis dažniau tenkant atremti priešą, ginti savo žemes ir turtą, IV–V a. sandūroje ėmė formuotis baltų genčių sąjungos, besiskiriančios papuošalų įvairove, jų nešiosena, kapų įrengimu ir įkapėmis, tarkim, prūsų gentims būdingi degintiniai kapai urnose ir savita keramika, lietuvių gentims – plokštiniai kapinynai ir pilkapynai su sampilais iš žemių ar akmenų ir su savitais vietinio darbo papuošalais – įkapėmis.
Lietuvių genčių sąjunga, kuriai pavadinimą davė lietuvių gentis, gyvenusi prie Neries, aukščiau santakos su Šventąja, susidarė V–VI a. rytinėje dabartinės Lietuvos dalyje. Ši teritorija buvo vadinama Lietuva, o XII a. pabaigoje –XIII a. pradžioje ji tapo besikuriančios valstybės centru ir davė vardą Lietuvos valstybei.
Baltų vardą (nuo Baltijos jūros) kaip mokslinį terminą 1845 m. pavartojo vokiečių kalbininkas, vienas iškiliausių lituanistikos pradininkų, prūsų, lietuvių kalbų ir raštijos tyrėjas, Kristijono Donelaičio raštų leidėjas Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas vokiškai išleistoje knygoje „Senoji prūsų kalba”. Iki XIX a. mūsų protėviai tokio vardo dar neturėjo ir buvo vadinami aisčiais. Šį vardą ir toliau siūlė vartoti mūsų, lietuvių, kalbininkai (K. Jaunius, K. Būga ir kt.), bet laikui bėgant prigijo F. Neselmano pasiūlytas baltų vardas.
Pirmasis mūsų protėvius baltus (aisčius) paminėjo romėnų istorikas Publijus Kornelijus Tacitas 98 m. po Kr. veikale „Germanija“. Mokslininkai teigia, kad šiame rašytiniame šaltinyje aisčių vardu galėjo būti paminėti prūsai.
II a. graikų mokslininkas Klaudijas Ptolemajas veikale „Geografija“ aprašė ir žemėlapiuose pavaizdavo Baltijos rytinę pakrantę. Viename iš Vidurio Europos žemėlapių Baltijos jūra įvardyta kaip Sarmatijos jūra (Oceanus Sarmaticus).
Pažymėtos penkios į Baltijos jūrą įtekančios upės, trys iš jų lengvai atpažįstamos: pirmoji iš kairės – Vysla (Vistula), antroji – Nemunas (Chrones), trečioji – Dauguva (Rubon). Tarp Nemuno ir Dauguvos pažymėtos baltų gentys: sūduviai ir galindai (sudini, galindae).
III–IV a. romėnų kelių žemėlapiuose pažymėti sėliai.
Taigi, rašytinių žinių apie baltus (aisčius) senovės pasaulyje nėra daug. Žymiai daugiau jų atsiranda viduramžiais. Vėlesniuose (nuo IX a.) rašytiniuose šaltiniuose vietoj aisčių jau minimas prūsų vardas.
