Baltų kasdienybės bruožai ir kultūros paveldas
Šiame mokomajame objekte susipažinsime su baltų kasdienybės bruožais ir kultūros paveldu.
Baltai tikėjo daug dievų ir deivių, kurių kiekviena buvo atsakinga už tam tikrą gyvenimo sritį (pavyzdžiui, už gimimą ir laimingą gyvenimą buvo atsakinga Laima, už mirtį – Giltinė, už medžius ir miškus – Medeinė ir t. t.). Mokslininkai mano, kad baltų religija ir mitologija buvo paveikta senosios Europos paveldo, kuriam ypač būdingas totemizmas ir moteriškosios giminės dievybių (Laima, Ragana, Žemyna) kultai, taip pat ir indoeuropietiško laikotarpio, kuriuo vyravo vyriškos dievybės ir dievų trejybė (Dievas, Perkūnas, Velinas). Tam tikrų protėvių kultą liudijančių radinių, archeologų pagalba galima sutikti ir šiais laikais.
Visa aplinka, supanti baltus, buvo sudievinta. Jie tikėjo, kad dievai gyvena gamtoje, todėl ypač garbino medžius, miškus ir giraites, ežerus, akmenis ir kalvas. Šventos giraitės, pievos ar laukai buvo vadinami alkais, kuriuose dievams ir dvasioms aukodavo žvėris, naminius gyvulius, darbo įrankius, ginklus, pavyzdžiui, Perkūnui aukojo ožius ir bulius, kitiems dievams – žirgus, galvijus ar net žmones, moteriškosioms deivėms – maistą, linus, gaidžius ir vištas.
Baltų tikėjime labai svarbi buvo ugnis. Tikėta, kad šventoji ugnis apsaugo žmones nuo visų blogybių. Ji degė ant kalnų ir upių pakrantėse, Perkūnui skirtose vietose.
Pirmosios žinomos baltų šventyklos buvo paprasti statiniai piliakalniuose. Religinės apeigos buvo atliekamos po atviru dangumi.
Baltai tikėjo, kad po mirties žmonės persikelia gyventi į kitą pasaulį – į dausas, tad į kapą dėjo įkapes (darbo įrankių, ginklų, papuošalų, maisto).
Kaip tokį mūsų protėvių baltų tikėjimą reikėtų vadinti?
Kaip rašė M. Gimbutienė, „Baltų religija politeistinė. Senovėje mitinių būtybių turėta beveik nesuskaičiuojama daugybė, ne mažiau negu graikų ar romėnų religijoje. Mes tokį tikėjimą į sudievintas gamtos jėgas pagonybe vadiname, na, o krikščionių misionieriai tokį tikėjimą stabmeldyste vadino.“
Skirtingais laikotarpiais mirusiųjų laidojimo papročiai ir kapai keitėsi. II tūkstm. pr. Kr. vakarų baltų žemėse mirusiojo palaikus pradėta deginti. Atsirado mirusiųjų laidojimai pilkapiuose, kur į išlygintą aikštelę sudėdavo mirusiojo palaikus ir įkapes, o vėliau visa tai apdėdavo akmenimis ir supildavo žemės kauburį. Vėliau pilkapiuose atsirado laidojimai su sudeginto mirusiojo palaikais urnose. Tokias urnas apdėdavo akmenimis. Mirusieji buvo laidojami ir žemėje iškastose duobėse, taip vadinamuose plokštiniuose kapuose, kur žemės paviršius virš kapo būdavo lygus.
Dabartinės Vakarų Lietuvos teritorijoje III a. kapuose aptinkama laidojimų su žirgais. Laidotas visas žirgas arba tik atskiros jo kūno dalys kartu su įkapėmis, o kartais vyrų kapuose randama pentinų arba žirgo aprangos reikmenų. Paprotys laidoti mirusįjį žmogų su žirgu išnyko XIV a. pabaigoje – po krikšto priėmimo.
Žemdirbystė ir gyvulininkystė buvo pagrindiniai baltų verslai. I tūkstm. pr. Kr. jau buvo paplitusi lydiminė žemdirbystė.
Pagrindiniai darbo įrankiai buvo: kirviai, kuriais paruošdavo lydimą, kapliai – žemei purenti, rankiniai, o vėliau ir gyvulių traukiami arklai – žemei suarti, pjautuvai – derliui nuimti. Miltus ir kruopas malė trinamosiomis girnomis. Dabartinės Lietuvos teritorijoje auginti kviečiai, miežiai, linai, avižos, soros, pupos, žirniai.
Gyvulininkystėje bandos pagrindą sudarė stambūs raguočiai. Taip pat buvo auginamos kiaulės, smulkieji galvijai, arkliai.
Baltai ir toliau vertėsi medžiokle (medžiojo šernus, briedžius, stumbrus, elnius, bebrus) ir žvejyba, bet šie verslai jau nebuvo tokie svarbūs lyginant su ankstesniais laikais.
Vienas iš pagalbinių verslų buvo bitininkystė, kurios produktas – vaškas – buvo kaip vienas iš svarbiausių mainų ir prekybos objektų. Medus buvo skiriamas maistui, gėrimams, vaistams gaminti.
Puodus lipdėsi kiekviena šeima savo reikmėms. Iš ankstyvojo geležies amžiaus paveldėtos pagrindinės lipdytos keramikos rūšys – brūkšniuotoji, grublėtoji ir keramika lygiu paviršiumi. Buvo vartojami ne tik moliniai puodai, bet ir mediniai indai. Puodai buvo gaminami ir pomirtiniam gyvenimui. Manoma, kad labai maži puodeliai, įdėti į kapą, buvo skirti mirusiojo maistui.
Verpimas ir audimas neišsivystė į atskirus amatus, o buvo kiekvienos moters būtina buities dalis.
Pirmieji negausūs metalo dirbiniai iš vario ir alavo mišinio dabartinės Lietuvos teritorijoje pasirodė XVIII–XVI a. pr. Kr. Bronzinių dirbinių ir žaliavos baltai įsigydavo mainais iš kitų kraštų. Pirmieji geležiniai dirbiniai buvo atvežtiniai ir pasirodė I tūkstm. pr. Kr. viduryje, o jau ankstyvajame geležies amžiuje baltai pardėjo gaminti geležinius dirbinius iš vietinės žaliavos – balų rūdos. Geležį gaminosi bendruomenė. Tai buvo sunkus ir ilgai trunkantis darbas. Kiekvienoje didesnėje gyvenvietėje turėjo būti kalvis.
Mainų prekyba ypač suaktyvėjo pirmaisiais amžiais po Kristaus. Už gaunamas prekes – druską, ginklus, spalvotuosius metalus, metalinius papuošalus, stiklo karolius – mūsų protėviai atsilygindavo žvėrių kailiais, vašku, oda, žemdirbystės produktais ir, žinoma, gintaru.
Pagrindiniu sausumos keliu, jungusiu Romos imperiją su Baltijos pajūriu, vadinamuoju ,,gintaro keliu“, plačiausiai naudotasi I amžiuje. Iš Romos imperijos turėjo būti įvežama spalvotųjų metalų žaliava, žalvariniai indai, stiklo ir emalio karoliukai, varinės ir sidabrinės Romos monetos, o į Romos imperiją keliavo mūsų gintaras, „šiaurės auksu“ vadinamas.
Baltijos pakrančių gyventojams svarbus buvo ir jūros kelias. Juo palaikydavo prekybos ryšius su romėnų Galijos ir Pareinės provincijomis, iš kur romėnų laivai plaukdavo aplink Jutlandijos pusiasalį iki Vyslos, Oderio, gali būti, kad pasiekdavo ir Nemuno bei Dauguvos žiotis.
Vidaus prekybos mainams didelę reikšmę turėjo Nemuno, Neries, Nevėžio, Dubysos, Jūros ir Minijos upės.
I–IV a. mūsų protėviai plėtojo prekybos ryšius su Pabaltijo finougrais, Skandinavija, kai kuriomis Vidurio Europos sritimis. Po Romos imperijos žlugimo, jau V-VI a. pasikeitė ir prekybos kryptis – iš pietų ir pietvakarių ji pasuko šiaurės, šiaurės vakarų kryptimi. Šiuo laikotarpiu pradedama intensyviau prekiauti su Vakarų Europa ir Skandinavija.
Ilgą laiką baltų ginklai buvo gaminami iš akmens ir kaulo. Iš akmens ir rago daryti kirviai, iš kaulo – strėlių antgaliai, ietigaliai, durklai. Baltams pradėjus naudoti balų rūdą, palaipsniui tvirtesni ir pigesni geležiniai ginklai išstūmė akmeninius ir kaulinius ginklus. I–IV a., atsiradus papročiui karius laidoti su ginklais, apie baltų karybą jau randasi daugiau žinių.
Spustelėkite aktyvius mygtukus ir sužinokite daugiau informacijos apie baltų kario ginklus.
Piliakalniai – tai vieni iš svarbiausių archeologinių paminklų ir senosios Lietuvos istorijos liudytojų. Lietuvos teritorijoje jų būta apie 1000. Daugiausiai piliakalnių išliko Lietuvos rytuose ir Užnemunėje, mažiau – Žemaičių aukštumoje, mažiausiai Lietuvos šiaurėje ir Vidurio lygumoje. Lietuvoje piliakalniai atsirado bronzos amžiuje ir buvo naudojami apie 2000 metų. Piliakalnio paskirtis – apsaugoti save, savo bendruomenę ir sukauptą turtą nuo priešų.
Daugelis piliakalnių įrengti ant aukštos kalvos, prie vandens. Apsigyvenę kalvose, gyventojai pirmiausia jas sustiprindavo: apjuosdavo medinių kuolų tvora, iškasdavo gilius griovius, o šalia jų supildavo iki 10 m aukščio pylimus. Jų viršuje statė medines sienas ir įrengdavo bokštus. Piliakalnių šlaitus dirbtinai nukasdavo, kad jie būtų statesni.
Bronzos amžiaus piliakalniuose gyveno vos kelios šeimos, bet kai gyventojų padaugėjo ir visi nebetilpo piliakalnio aikštelėje, o dėl didelio žmonių kiekio, esančio vienoje vietoje, pradėjo plisti ligos, gyvenvietes imta statyti piliakalnio papėdėje. Taip atsirado papilių gyvenvietės.
Ilgainiui piliakalniai tapo didelėmis tvirtovėmis, ant kurių IX–X a. sandūroje ręstos pirmųjų kunigaikščių medinės pilys.
Šiuo metu (2023 m. duomenimis) Lietuvoje žinomų (atrastų, patvirtintų) piliakalnių yra 1003. Kai kurie piliakalniai yra sutvarkyti, padaryti privažiavimai, laiptai. Kiti lieka „pasislėpę“ po medžiais ar krūmais. Piliakalnių registrą galima rasti internetiniame puslapyje https://piliakalniai.lt/ arba naudojantis Lietuvos lankytinų vietų žemėlapiu http://places.openmap.lt/.
Eksperimentinė archeologija, arba rekonstrukcinė archeologija, – archeologijos pagalbinė šaka, mokslas, rekonstruojantis įvairias praeities laikų žmonių bendruomenių ir individų veiklos sritis, testų ir bandymų būdu revizuojantis archeologinių tyrimų išvadas. Ji tiria archeologinių radinių formavimosi procesą ir atkuria priešistorės žmonių įvairius gyvenimo aspektus, rekonstruoja daiktus.
Baltų eksperimentinės archeologijos pavyzdžių galime sutikti karoliukų, akmeninio kirvuko, lanko, trinamųjų girnų ar maisto gamyboje.
Lietuvoje gausiausiai eksperimentinės archeologijos pavyzdžių pateikia nuo 1999 m. Kernavėje rengiamas eksperimentinės archeologijos festivalis „Gyvosios archeologijos dienos“.
