ATR užsienio politika ir karai
Susipažinkite su svarbiausių ATR karų su kaimynais laiko juosta. Kiekvieną iš jų panagrinėsime giliau.
Viena iš Liublino unijos sudarymo priežasčių buvo Livonijos karas. Mirus Žygimantui Augustui karas tęsėsi. Jį pergalingai baigti pavyko Abiejų Tautų Respublikos valdovui Steponui Batorui. Abiejų Tautų Respublika išsaugojo didžiąją Livonijos dalį (dabartinės Latvijos ir Pietų Estijos teritorijas), o Rusija laikinai nebekėlė grėsmės valstybei.
![Šaltinis. Istorikas Alfredas Bumblauskas apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovą Steponą Batorą
Steponas Batoras pripažino, kad Lenkija ir Lietuva yra dviejų lygiateisių šalių federacija, pažadėjo išsaugoti LDK savarankiškumą, išplėsti jos teritoriją, bendruosius seimus šaukti pakaitomis Lenkijoje ir LDK, neskirti LDK kariuomenės vadais lenkų, valstybės naudai atsisakyti Zigmanto [Žygimanto] Augusto ir Bonos [Sforcos] turėtų privačių valdų.](https://ltist.smp.emokykla.lt/wp-content/uploads/Saltinis-1.jpg)
Kada vyko?
1600–1611 m., 1617– 1629 m.
Kodėl kilo karai?
Švedija siekė kontroliuoti Baltijos rytines pakrantes ir jų uostus. ATR valdovu tapęs Kotrynos Jogailaitės (Žygimanto Augusto sesers) ir Švedijos sosto netekusio karaliaus Jono III Vazos sūnus Zigmantas Vaza siekė atgauti tėvo sostą, prijungti Šiaurės Estiją prie ATR.
Svarbiausi karo eigos įvykiai ir ypatumai
1605 m. Salaspilio mūšis. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono J. K. Chodkevičiaus vadovaujama 4000 karių kariuomenė sumušė Švedijos karaliaus kariuomenę, sudarytą iš 14 000 karių.
1609 m. ATR susigrąžino didumą per karą prarastų Livonijos žemių. 1611 m. ATR sudarė paliaubas su Švedija, o 1617 m. karas atsinaujino. Šiame karo su Švedija etape ATR įsitraukė į naują karą – su Rusija (1609–1618 m.).
1629 m. ATR ir Švedija sudarė Altmarko paliaubas. Švedijai atiteko Uždauguvis (su Ryga) iki Aiviekstės, Latgala liko ATR; švedų karinės įgulos šešerius metus stovėjo Prūsijos Elbingo, Braunsbergo, Piliavos ir Klaipėdos uostuose.
Karo pasekmės ir įtaka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinei raidai
Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei teko didžiausia karų su Švedija našta, nes Lenkijos karalystė karuose beveik nedalyvavo.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai vengė karo tarnybos, todėl kariuomenė samdė karius, kuriems išlaikyti reikėjo įvesti papildomus mokesčius.
„Tvanas“ – tai XVII a. vidurio Abiejų Tautų Respublikos karai su Rusija ir Švedija ir Rusijos ir Švedijos karas Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje.
Kada vyko?
1654–1667 m. su Rusija ir 1655–1660 m. su Švedija.
Kodėl kilo?
Vykstant kazokų sukilimui prieš Lenkijos karalystės didikų valdžią, kazokai prisijungė prie Rusijos. Švedija pasinaudojo nesėkmingu ATR kariuomenės bandymu įveikti Rusiją ir susigrąžinti kazokus ir įsitraukė į karą su Rusija, tikėdamasi prisijungti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijas.
„Tvano“ pasekmės
Kėdainių unija nebuvo įgyvendinta, Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išsaugojo Abiejų Tautų Respubliką.
ATR apgynė didumą savo teritorijų.
Vilniaus miestas buvo stipriai nuniokotas, gyventojai jį atstatė nauju, tuo metu paplitusiu baroko stiliumi.
„Tvano“ eiga
1654 m. prasidėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Rusijos karas. Caro kariuomenė įsiveržė į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir užėmė pakraštines (šiaurės rytų ir rytų) teritorijas.
1655 m. kazokai užėmė Minską, Vilnių, Kauną, Gardiną, o Rusijos caras pasiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, paskyrė pareigūnus.
Reaguodamas į susiklosčiusią situaciją 1655 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas Jonušas Radvila išvyko į Kėdainius ir susitiko su Švedijos karaliaus atstovu – grafu Magnusu Gabrieliumi De la Gardi. Po derybų etmonas ir Švedijos atstovas pasirašė Kėdainių uniją, pagal kurią LDK nutraukė Liublino uniją su Lenkijos karalyste ir sudarė naują uniją su Švedija.
Švedija ėmėsi karinių veiksmų prieš Rusiją, perėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijų (neužimtų Rusijos) kontrolę. Nepatenkinta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorijos dalis (Žemaitijos bajorai ir valstiečiai) sukilo prieš švedų kariuomenės valdžią. 1656 m. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė sudarė Vilniaus paliaubų sutartį, pagal kurią abi pusės susitarė kartu kariauti su Švedija. 1658 m. Rusija šią sutartį sulaužė ir atnaujino karą su ATR.
Iki 1660 m. ATR karinėms pajėgoms pavyko iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos išstumti Švedijos kariuomenę. Tais pačiais metais tuometinis ATR valdovas Jonas Kazimieras Vaza sudarė Olyvos taiką, kuria atsisakė ambicijų užimti Švedijos sostą, o Švedija nekėlė pretenzijų į ATR valdomas Livonijos teritorijas. 1661 m. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė atgavo Rusijos kontroliuotą Vilnių ir 1667 m. Andrusovo paliaubomis sutarė su Rusija nutraukti karą. Rusija pripažino LDK teritorijas be Smolensko (jis buvo prijungtas prie caro žemių).
Peržiūrėkite Vilniaus universiteto filmuką „Vilniaus okupacija Tvano metu” ir paaiškinkite, kaip „Tvanas” paveikė Vilniaus gyvenimą.
Kada vyko?
1700–1721 m.
Kodėl kilo karas ir kodėl jame dalyvavo ATR?
Abi kariaujančios pusės (Rusija ir Švedija) siekė kontroliuoti Baltijos jūros rytines pakrantes ir uostus. Rusijos valdovas Petras I 1701 m. Biržų sutartimi pažadėjo ATR valdovui Augustui II dalį Livonijos, jei šis dalyvaus kare. Taip pat ATR į karą įsitraukė dėl Rusijos kišimosi į valstybės vidaus reikalus: parėmė Augustą II (valdė 1697–1704 m. ir 1709–1733 m.), patyrusį bajorų maištą, o už šią paramą reikėjo atsilyginti – dalyvauti Rusijos kare su Švedija.
Svarbiausi karo eigos ypatumai
Karo pradžioje Švedijos kariuomenė okupavo Kauną, Vilnių, vėliau – didumą Lenkijos karalystės teritorijų.
Likusioje ATR teritorijos dalyje didžiąją karo dalį šeimininkavo Rusijos kariuomenė. Pasinaudodamas šia situacija caras Petras I kišosi į ATR valdymą. 1717 m. Seimas (vadinamas Nebyliuoju Seimu), prižiūrimas Rusijos kariuomenės, pripažino Petrą I Abiejų Tautų Respublikos gynėju (šis statusas Petrui I suteikė pagrindą dalyvauti ATR vidaus politikoje).
Karo pasekmės Abiejų Tautų Respublikai
Šiaurės karas paspartino ATR ekonominį ir politinį nuosmukį. Šia situacija naudojosi gretimos valstybės (ypač Rusija). Įsitraukdamos į valstybės vidaus reikalus, jos neleido imtis politinių reformų. Rusija ir Austrija parėmė Augusto II sūnaus Augusto III išrinkimą Abiejų Tautų Respublikos valdovu (valdė 1733–1763 m.). Jam valdant Rusijos kariuomenė, norėdama pasiekti Vakarų Europos teritorijas, nestabdoma žygiavo per Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją.
