Baroko stilius LDK
Baroko stilius susiformavo XVI a. Italijoje. Lietuvoje jis reiškėsi XVII–XVIII a. ir labiausiai paplito bažnyčių architektūroje. Išaugęs iš renesanso barokas virto labai savitu Vilniaus baroku, vėliau apėmusiu ir provincijos „medinį“ baroką, ir Vilniaus bažnyčias. Prabangūs ir puošnūs baroko interjerai įsiveržė į ankstesnių stilių mūro bažnyčias, barokas tapo reikšmingu skulptūros ir tapybos stiliumi, literatūros istorijos epocha. Su juo radosi nauja meno šaka – teatras. Barokas paveikė ir kasdienybės daiktus: baldus, indus, rūbus, knygas. Su baroku susiję didieji liaudies meno reiškiniai – stogastulpiai su rūpintojėliais, pietomis ir šventųjų skulptūrėlėmis. Susiformavo barokinis kraštovaizdis su bažnyčiomis, vienuolynais, kalvarijomis, koplyčiomis, koplytstulpiais, kryžiais.
*Mecenatystė – asmenų ar organizacijų veikla, materialiai remiant menininkų ir kitų kūrėjų darbus.
Pirmas barokinis statinys LDK teritorijoje – XVI a. pabaigoje Radvilų funduota jėzuitų kolegijos bažnyčia Nesvyžiuje (dab. Baltarusija), o dabartinės Lietuvos teritorijoje seniausiu barokiniu pastatu laikoma Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje. Prabangūs ir daug kainuojantys barokiniai statiniai dažnai iškildavo ne valstybės, o privačia iniciatyva. Katalikiškos didikų giminės (Radvilų Nesvyžiaus–Olykos šaka, Pacai ir kt.) skirdavo didžiules lėšas bažnyčių, vienuolynų, kolegijų, rezidencinių rūmų statybai. Lietuvoje barokas buvo susijęs su Katalikų bažnyčios tikslu per vaizduojamąjį meną paveikti žmonių jausmus ir taip juos atitraukti nuo reformacijos idėjų. Baroko perlais laikomi Pacų lėšomis pastatytos Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje ir Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansamblis.
Barokinė architektūra LDK teritorijoje paplito iki pat tolimiausių rytinių pakraščių (Mogiliavo, Oršos ir Mstislavlio – dab. Baltarusija). LDK buvo šiauriausia ir ryčiausia barokinė šalis Europoje. XVIII a. vietos baroką ypač atspindėjo Vilniaus statinių projektai, kurti architekto Jono Kristupo Glaubico. Jis suformavo baroko architektūrinio stiliaus atmainą – Vilniaus baroko mokyklą. Ji išsiskiria dekoratyvinių, kompozicinių ir architektūrinių elementų deriniu. Ryškiausias ypatumas – itin aukšti ir liekni pagrindinio fasado bokštai. Bažnyčios su dviem grakščiais, skirtingai dekoruotų tarpsnių bokštais tapo neatskiriama katalikiškojo peizažo ypatybe, pažymėjo rytinę katalikybės, drauge ir Vidurio Europos ribą.
