Dvarų kultūra
Garsus lietuvių istorikas Zenonas Ivinskis yra pastebėjęs, kad būtent per dvaro kultūrą nuo XVI a. pabaigos Lietuvoje ėmė reikštis įvairios naujovės. Didikų dvarai XVI–XVII a. buvo pagrindiniai Europos kultūros naujovių mecenatai (finansuotojai), receptoriai (perėmėjai), židiniai (kūrybinės dirbtuvės), skleidėjai bajorijai, miestiečiams, valstiečiams. Tuo garsėjo tokios LDK didikų giminės kaip Radvilos, Chodkevičiai, Pacai, Sapiegos, Goštautai. Vilniaus universiteto aplinkoje klestėjo humanitariniai mokslai, Bažnyčios aplinkoje – teologija, o dvarų aplinkoje buvo įvairių kitų sričių pasiekimų: kartografijos (žemėlapių braižymas), fortifikacijos (gynybinių pilių statymas), pasaulietinės proginės literatūros, amatų, dailės ir kt.
1613 m. Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio Nesvyžiaus dvaro aplinkoje didiko lėšomis buvo parengtas ir Olandijoje išspausdintas pirmasis LDK žemėlapis. Jis pasižymėjo tiems laikams nebūdingu matematiniu tikslumu, apėmė Lietuvos teritoriją iki Juodosios jūros, fiksavo daugiau nei 1500 įvairių vietovių ir buvo skirtas ne tik vietinių naudojimui, bet siekė pristatyti neiškreiptą Lietuvos ir jos visuomenės vaizdą Vakarų Europai
. Tokio lygio šedevras galėjo būti sukurtas tik dvaro aplinkoje, nes VU tuo metu dar nebuvo plėtojami gamtos ir tikslieji mokslai.
