INDOEUROPIEČIŲ KALBOS

Mokslininkai nustatė, kad sanskritas ir dauguma Europos kalbų, tarp jų ir lietuvių kalba, priklauso tai pačiai indoeuropiečių kalbų šeimai.

Indoeuropiečių kalbų šeima skirstoma į 12 šakų: graikų, italikų, keltų, germanų, tocharų, indų, iranėnų, baltų (lietuvių, latvių, prūsų protėviai), slavų, albanų, armėnų ir hetitų.

Indoeuropiečių kalbų šeima yra gausiausia pasaulyje. Ją sudaro daugiau negu 400 kalbų, kuriomis kaip gimtosiomis kalba apie 3 milijardai žmonių. 

Indoeuropiečių kalbų šeimai priklauso anglų, danų, čekų, graikų, indų, italų, lietuvių, latvių, prancūzų, ukrainiečių, bulgarų ir kitos kalbos.

Lietuvių kalba – mažiausiai per visą laiką pakitusi indoeuropiečių kalba. Dėl lietuvių kalbos senumo ir gramatinės struktūros ji priskiriama prie to paties laikotarpio kaip ir seniausias sanskritas – 2000 m. pr. Kr. arba dar anksčiau. Abi kalbos, tiek sanskrito, tiek lietuvių, turi labai daug panašumų. Štai keletas bendrų sanskrito ir lietuvių kalbos žodžių: kas, kada, tada, devas (dievas), sūnus, naktam (naktis), viras, avis.

Manoma, kad visos indoeuropiečių šeimos kalbos kilo iš bendros prokalbės (apie 4500 m. pr. Kr. – 3500 m. pr. Kr.), kuria kadaise šnekėjo visų indoeuropiečių protėviai. Atskiros indoeuropiečių kalbos atsirado po labai ilgo ir sudėtingo indoeuropiečių prokalbės skaidymosi. Šiais laikais kalbininkai, remdamiesi lyginamuoju istoriniu kalbos mokslu, rekonstruoja kai kuriuos indoeuropiečių prokalbės žodžius ir formas, taip dar kartą įrodydami, kad labai seniai egzistavo indoeuropiečių prokalbė.

Senovės ir Viduramžių klasikinė literatūrinė Indijos kalba. Viena iš 23 Indijos kalbų, priklausanti indoeuropiečių kalbų grupei.

Tautų grupė, turėjusi bendrą protėvynę ir prokalbę, iš kurios kilo baltų, germanų, romanų, senovės indų, slavų ir kitos giminiškos kalbos.

 Senovinė kalba, iš kurios kilo kitos kalbos.

Senoviškas, pasenęs