Iš kur kilę indoeuropiečiai?
Kas tokie buvo indoeuropiečiai? Kur gyveno indoeuropiečiai? Iš kur jie atkeliavo į mūsų kraštus? Tai klausimai, į kuriuos mokslininkai neturi vieno tikslaus atsakymo.
Indoeuropiečiai – tai tautų grupė, turėjusi bendrą protėvynę ir prokalbę, iš kurios kilusios baltų, germanų, romanų, senovės indų, slavų ir kitos giminiškos kalbos. Indoeuropiečiai – XIX a. mokslininkų sukurtas terminas iš dviejų žodžių, įvardijančių du tolimiausius indoeuropiečių prokalbe kalbėjusių žmonių gyventus plotus, – Indija ir Europa.
Manoma, kad apie 2500 m. pr. Kr. indoeuropiečiai atsikraustė į Rytų Pabaltijį, kaip virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūrų nešėjai, karingi ir gerai ginkluoti kariai, pranašesni už šioje teritorijoje jau įsikūrusius vietinius gyventojus.
Protėvynė – senovinė pirmykštė tėvynė, spėjama geografinė vieta, iš kurios kilo kokia nors kalbinė grupė, pavyzdžiui, indoeuropiečių kalbų šeima.
Jau nuo XIX a. mokslininkai aiškinasi, iš kur kilo indoeuropiečiai. XIX a. iškelta hipotezė, kad indoeuropiečiai kilo iš Indijos, nepasitvirtino, nes indoeuropiečių kalbose tyrinėtojai neranda tokių žodžių kaip beždžionė, kupranugaris, dramblys, tigras ar palmė. Indoeuropiečių prokalbėje nebuvo ir žodžio jūra, tad mokslininkai daro išvadą, kad indoeuropiečiai tikriausiai negalėjo gyventi ir prie jūros. Tačiau indoeuropiečiai vartojo žodžius vilkas, meška, sniegas ir kt.
Išskiriamos keturios galimos indoeuropiečių protėvynės geografinės teritorijos:
- žemės tarp Baltijos ir Juodosios jūrų,
- Anatolija (dab. Turkijos teritorija),
- Balkanai,
- Eurazijos stepės prie Kaspijos jūros.
Pasak pasaulinio garso lietuvių archeologės Marijos Birutės Gimbutienės, indoeuropiečiai susiformavo Eurazijos stepėse (V tūkstm. pr. Kr. teritorijoje tarp Volgos miškastepių ir stepių regiono, į šiaurę nuo Juodosios jūros), o vėliau jų atstovai trimis bangomis išplito į Pietryčių ir Vidurio Europą, kur pradėjo jos indoeuropeizaciją.
Britų archeologo K. Renfru (C. Renfrew) nuomone, indoeuropiečiai susiformavo Anatolijoje (apie VII tūkstm. pr. Kr.) ir kartu su žemdirbyste išplito į Pietų Europą, vėliau į kitas Europos dalis ir Aziją. Ši hipotezė labiau paremta kalbine argumentacija, teigiančia, kad indoeuropiečių prokalbe kalbantys žmonės galbūt gyveno ne lygumose, o kalnuotose vietovėse (pavyzdžiui, Anatolijoje), nes indoeuropiečių prokalbės žodyne randama nemažai žodžių, reiškiančių kalnus, uolas.
Spustelėkite aktyvias ikonas ir sužinokite daugiau informacijos
Keletas minčių apie lietuvių kalbos archajiškumą, autentiškumą, ypatingumą ir grožį.
