LDK ūkis ir visuomenė: Valakų reforma
Valakų reforma – tai XVI–XVII a. pradžioje Lietuvoje vykęs žemės valdymo pertvarkymas (žemės reforma). Pirmiausia reforma buvo įgyvendinta LDK valdovo dalyje valdų, o vėliau ir visose (didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas tai įtvirtino įstatymu – Valakų reforma).
Dėl augančios prekybos Vėlyvaisiais viduramžiais ir Ankstyvųjų naujųjų laikų pradžioje didėjo žemės ūkio produktų ir perdirbimo (gamybos) poreikiai, o senoji feodalizmo santvarka šių poreikių patenkinti negalėjo (nagrinėjome demonstracijoje Moderniosios ekonominės sistemos formavimasis). Augantys prekybos mastai Vakarų Europoje skatino Lietuvos valdovus ir bajorus tuo pasinaudoti, kaip galimybe didinti savo dvarų pajamas. Nors LDK dvarų parduodamos produkcijos daugėjo, tačiau reikėjo reformuoti ūkį taip, kad jis taptų dar našesnis. Juk LDK – didelė Europos valstybė – turėjo žemės plotų, kurie nebuvo apdirbami ir nedavė žemvaldžiams jokių pajamų.
Feodalizmas ir jam būdinga baudžiava Lietuvoje įsitvirtino vėliau negu kitose krikščioniškose valstybėse (nagrinėjome temoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė XIII–XV a.). Priešingai nei Vakarų Europoje, XV–XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje valdovai stiprino valstiečių priklausomybę nuo žemvaldžių – vykdė valstiečių įbaudžiavinimą. XVI a. šį procesą skatino valdovų įsitikinimas, kad tik įbaudžiavinus valstiečius žemės plotai bus efektyviai panaudoti. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo žmona italė Bona Sforca tokį požiūrį atsivežė iš Pietų Italijos žemių, kuriose užaugo. Valdovas jai patikėjo rūpintis savo dvarais. Bona Sforca išpirko jai patikėtus valdovo įkeistus dvarus, žemes ir ėmėsi pertvarkų – įvykdė jose Valakų reformą. Pagal reformą žemė buvo suskirstyta į valakus, kuriuos valstiečių šeimos privalėjo apdirbti, o dalį užaugintos produkcijos atiduoti žemės valdininkams.
Vykdydamas Valakų reformą Žygimantas Augustas ne tik pertvarkė žemės valdymą, bet ir pavertė savo žemių valstiečius baudžiauninkais. 1566 m. valdovas patvirtino Antrąjį Lietuvos Statutą, pagal kurį valstiečiai ir jų naudojama žemė tapo bajorų nuosavybe, o 1588 m. LDK kancleris (valdovo raštinės viršininkas) Leonas Sapiega parengė Trečiąjį Lietuvos Statutą (patvirtino ATR valdovas Zigmantas Vaza), kuris galutinai įtvirtino baudžiavą visose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Valstiečiai privalėjo eiti lažą, mokėti mokesčius – duoklę (mokestį natūra) arba činčą (piniginį mokestį). Tik tokiomis sąlygomis valstiečiai galėjo naudotis jiems skirtu žemės sklypu.
Gatvinių kaimų atsiradimas paskatino urbanizaciją (miestų kūrimosi procesą), nes kaimai palaipsniui išaugo į miestelius.
Baudžiava Lietuvoje gyvavo iki XIX a. Pirmiausia ji buvo panaikinta Užnemunėje 1807 m. (dabartinėje Suvalkijoje), kai šios žemes priklausė Napoleono Bonaparto imperijai (Prancūziją valdė 1799–1814 m. ir šimtą dienų 1815 m.). Likusioje dabartinės Lietuvos teritorijoje baudžiavos neliko tik 1861 m., kai ją panaikino Rusijos, kuri tuo metu buvo užėmusi Lietuvą, imperatorius Aleksandras II.
Po Valakų reformos suintensyvėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvarų ūkinė veikla. Prekyba su užsieniu išaugo: LDK pirmą kartą pradėjo masiškai vežti grūdus ir linus į Gdanską, Karaliaučių, Rygą. Dėl šių priežasčių pagausėjo ir valdovo iždo pajamos.
Išnagrinėkite istorikų tekstus ir nustatykite, kokius pokyčius šalies ūkyje sukėlė Valakų reforma.
XVI a. LDK žemės ūkis buvo nepakankamai našus, o agrarinio ūkio produktų poreikis Europoje nuolat didėjo. Valstybei reikėjo kuo skubiau efektyviai panaudoti neapgyventus plotus ir kitas žemes. Todėl 1557 m. Bonos Sforcos sūnus, LDK valdovas Žygimantas Augustas (Lietuvą faktiškai valdė 1544–1572 m.), patvirtino įstatymą dėl žemės išmatavimo valakais ir valstiečių prievolių nustatymo – Valakų reformą, galiojusią jo žemėse.
Pagal šį įstatymą buvo atimta senoji daliai valstiečių priklausanti žemė, visa žemė sujungta į vieną plotą ir padalyta valakais.
Valstiečių sodybos, prieš tai išsidėsčiusios pavieniui, buvo sukeltos į gatvinius kaimus (gyvenvietes, kurios turėjo vieną pagrindinę gatvę, palei kurią buvo išdėstytos sodybos), o valakai išdalyti valstiečių šeimoms.
Pagal šią reformą buvo įvesta trilaukės sėjomainos sistema (pavieniuose dvaruose ji taikyta ir iki įstatymo) – žemės sklypo padalijimas į tris kasmet paskirtį keičiančius laukus: juodojo pūdymo (išarta, bet neapsėta žemė), žiemkenčių (neigiamos temperatūros reikalaujantys javai, sėjami rudenį ir paliekami peržiemoti), vasarojaus (pavasarį sėjami ir vasarą derantys javai, kuriems nereikia neigiamos temperatūros).
Paskelbus reformą, valdovo, o vėliau ir didikų, bajorų žemėse buvo kuriami palivarkai (dvaro padaliniai su sodyba, ūkiniais pastatais ir žemėmis), skirti prižiūrėti, kaip naudojama žemė. Buvo surašomas ir valdų inventorius. Pasekę valdovo pavyzdžiu, šią reformą įgyvendino ir LDK didikai.
