XIII a. susikūrios Lietuvos valstybės gyventojų tautinė, religinė sudėtis iki XV a. nuolat keitėsi. Šią kaitą lėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos augimas, prisijungiant dalį Rusios kunigaikštysčių žemių. Įvairių tautinių ir religinių grupių atstovai į Lietuvą kraustėsi ir dėl jos valdovų atvirumo (gerų gyvenimo sąlygų suteikimo) politikos. XIII-XV a. formavosi feodalizmui būdinga luominė visuomenė.
Nuosekliai (chronologine seka) išnagrinėkite pateikiamą LDK luominės visuomenės formavimosi ir religinės bei tautinės sudėties kaitos eigą.
Spustelėkite aktyvias ikonas ir sužinokite daugiau informacijos
LDK formavosi atskiros visuomenės grupės
Dar iki Lietuvos valstybės susikūrimo baltų žemėse iškilo genčių vadai – žemvaldžiai, kuriuos vadiname kunigaikščiais. Susikūrus Lietuvos valstybei, kunigaikščiai išliko stambiausiais žemvaldžiais. Šalia jų XIII a.–XIV a. pr. formavosi kita, jiems pavaldi, visuomenės grupė – kariai, kurie taip pat buvo žemvaldžiai ir turėjo atlikti karo tarnybą kunigaikščiui (nuo XIV a. jie vadinosi bajorais). XIII a. šalia šių dviejų grupių laisvai gyveno privačią nuosavybę išsaugoję valstiečiai. O tie valstiečiai, kurie turto neturėjo (jį buvo atėmę žemvaldžiai), tapo priklausomais nuo feodalų.
Jogaila įteisino luomus
Pagoniškoje Lietuvoje (XIII a. II pusėje–XIV a. I pusėje) nebuvo rašytinės teisės, todėl valstybės valdymas ir visuomenės gyvenimo tvarka (santykiai) buvo paremti paprotine teise. XIV a. II pusėje paprotinę teisę pradėjo keisti rašytinė. Pirmasis šį žingsnį žengė Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. 1387 m. Jogaila pakrikštijo Lietuvą (be Žemaitijos, kuri buvo pakrikštyta 1413 m.) ir paskelbė tris privilegijas – išskirtines teises. Šį sprendimą valdovas priėmė, norėdamas sustiprinti katalikybę ir formuoti vakarietišką visuomenę. Privilegijomis valdovas įteisino luomus – bajorų (jei jie katalikai), katalikų dvasininkų, miestiečių. Bajorams skirta privilegija tapo šios visuomenės grupės vaidmens valstybėje augimo pradžia. Lietuvos krikštas ir privilegija Vilniaus vyskupui sudarė sąlygas plėstis dvasininkų luomui Lietuvoje, vėliau šalyje įsikūrė vienuolių ordinai (XV a. pr. – benediktinai, augustinai). Vilniaus miestiečiai gavo savivaldą, todėl mieste pradėjo kurtis amatininkų cechai ir pirklių gildijos (tai nagrinėsime temoje Ankstyvųjų naujųjų laikų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Europos ūkis).
Valdovai stiprino bajorų savarankiškumą ir valstiečių priklausomybę nuo žemvaldžių
XV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai sustiprino bajorų luomo savarankiškumą bei aukštesniųjų bajorų (vadinamų elitu arba didikais) vaidmenį valstybės politiniame gyvenime. Svarbiausi šio amžiaus dokumentai – LDK valdovųKazimiero ir Aleksandro privilegijos.
Kazimiero Jogailaičio privilegija bajorams
1447 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis (valdė 1440–1492 m.) paskelbė privilegiją bajorams. Valdovas numatė, kad bajorams priklausantys valstiečiai, gyvenantys ne jo ir jo bajorų žemėse, atleidžiami nuo prievolių(mokesčių arba privalomos tarnybos) didžiajam kunigaikščiui. Taigi, visi valstiečiai, gyvenantys bajorų, kurie nebuvo didžiojo kunigaikščio vasalais, žemėse, buvo atleisti nuo prievolių valstybės valdovui. Taip pat valdovas valstiečius atidavė į teisinę ir ekonominę priklausomybę nuo bajorų. Valstiečių teismai patikėti žemvaldžiams (bajorams), o paties bajoro be teismo suimti buvo negalima. Sustiprindamas LDK savarankiškumą ir sumažindamas jos priklausomybę nuo Lenkijos karalystės didikų, Kazimieras uždraudė asmenims iš kitų valstybių tapti atsakingais LDK pareigūnais.
Aleksandro Jogailaičio privilegija
1492 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis (valdė 1492–1506 m.) paskelbė privilegiją bajorams, dar kartą patvirtindamas Kazimiero Jogailaičio privilegijos nuostatas. Iki Aleksandro privilegijos Ponų taryba, sudaryta iš didikų (aukštesniųjų bajorų) einančių aukštas valstybės pareigas, atliko patariamąją funkciją (galėjo siūlyti sprendimus valdovui). Savo privilegija valdovas išplėtė šios institucijos galias. Dokumente valdovas numatė teisę Ponų tarybai priimti įstatymus, dalyvaujant didžiajam kunigaikščiui. Taip pat ji galėjo priimti sprendimus dėl valstybės pareigybių paskyrimo, užsienio politikos klausimų, tvarkyti valstybės iždą.
Dauguma gyventojų – lietuviai. Jie buvo pagonys
XIII a. Lietuvos valstybė tik trumpu laikotarpiu (Mindaugui viešai išpažįstant katalikybę) buvo laikoma krikščioniška valstybe. Tačiau ir Mindaugo laikais diduma jo valstybės gyventojų (lietuvių) buvo pagonys, nes pasikrikštijo tik valdovas su artimaisiais. Didžioji dalis lietuvių pagonimis (garbinančiais gamtos reiškinius ir turinčiais daug dievų) išliko iki pat Lietuvos krikšto 1387 m.
Gyventojų daugumą sudarė rusėnai, kurie priklausė Rytų (stačiatikių) bažnyčiai
XIII-XV a. Lietuvos valdovai plėtė valstybės teritoriją, prijungdami Rusios kunigaikštystes. Tai – Rytų ir Pietryčių Europos valstybės, kuriose gyveno rusėnai – dabartinių baltarusių, ukrainiečių ir rusų protėviai. Augant valstybės teritorijai, gyventojų tautinė ir religinė sudėtis sparčiai keitėsi. XIV a. II pusėje lietuviai sudarė apie ⅓ visų LDK gyventojų, o didumą likusių gyventojų – rusėnai. Nors 1387 m. Jogailai nurodžius katalikų dvasininkai masiškai krikštijo lietuvius, katalikai nesudarė LDK gyventojų daugumos. Rusėnai liko stačiatikiais (jų neperkrikštijo).
Valdovų atvirumo politika paskatino į LDK kraustytis įvairių tautybių ir religijų žmones
XIV–XV a. LDK valdovai sudarydavo palankias apsigyvenimo ir pragyvenimo sąlygas atvykstantiems iš užsienio. Tokiu būdu valdovai siekė stiprinti Lietuvos valstybę.
1323 m. sausio 25 d. Gedimino laiškas vokiečių miestams ir jų gyventojams („visiems krikščionims“) geriausiai žinomas dėl Vilniaus paminėjimo. Tačiau nemažiau svarbus šio laiško rašymo tikslas – gerinti Lietuvos ūkį, įvaizdį, žinias apie Vakarų Europos gyventojus. Gediminas pakvietė į Lietuvą atvykti įvairių profesijų atstovus, pasiūlydamas jiems galimybę apsigyventi Lietuvoje ir laisvai užsiimti norimu verslu. Valdovas pasiūlė savo apsaugą, leido pirkliams nemokėti muito (įvažiavimo mokesčio), žemdirbiams – 10 metų nemokėti mokesčių. Tiesa, mažai žinoma, kiek šis laiškas buvo rezultatyvus.
XIV–XV a. atvira LDK valdovų politika lėmė, kad Lietuvoje susiformavo karaimų, totorių ir žydų tautinės mažumos, apsigyvenusios čia Vytauto Didžiojo laikais. Valdovas visiems leido laisvai išpažinti savo tikėjimą: karaimams – karaizmą, žydams – judaizmą, totoriams – islamą. Vytautas totoriams už karo tarnybą suteikė žemių. Karaimai taip pat turėjo atlikti karo tarnybą. Didysis kunigaikštis Kazimieras jiems suteikė savivaldos teisę. Žydai vertėsi prekyba, pinigų skolinimu, amatais. Karaimai gyveno Trakuose, žydai – įvairiuose LDK miestuose, o totoriai dėl atliekamos karinės tarnybos buvo artimesni bajorams, gyveno dvaro ar kaimiškose vietovėse.
