Lietuvių edukacijos Europoje pradžia
„Mokslo ieškančių senovės lietuvių keliai.“ Būtent taip vieną savo kultūros istorijos tyrimą pavadino garsus prieškario Lietuvos istorikas Adolfas Šapoka, atkreipęs dėmesį į vieną esminių masinių lietuvių komunikacijos su Vakarų Europa būdų – edukacines keliones. Lietuvių kelionės į Europą vėlyvaisiais viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais amžiais buvo grįstos įvairių motyvų, sąlygų ir galimybių. Kelionių būta įvairių – prekybinių (keliavo pirkliai), diplomatinių (keliavo pasiuntiniai), piligriminių (keliavo dvasininkai ir šiaip maldininkai), rekreacinių / reprezentacinių (į užsienio elito dvarus keliavo mūsų didikai su savo dvaro palydomis). Tačiau kultūriniams mainams, vakarietiško išsilavinimo ir naujovių sklaidai, LDK visuomenės intelektinių galių augimui, galop tiesiog susipažinimui su Vakarais didžiausią reikšmę turėjo ne atsitiktinės kelionės, bet edukaciniai lietuvių keliai į Europos universitetus, kurie ėmė vertis po oficialaus Lietuvos krikšto.
Pirmuoju lietuviu, studijavusiu užsienyje, dera laikyti Drohičino kunigaikštį Joną arba Butautą, imatrikuliuotą (įrašytą į studentų sąrašus) Prahos universitete dar 1381 m. 1397 m. Lenkijos karalienė Jadvyga įsteigė lietuvių kolegiją Prahos universitete. Valdovė siekė padėti iš Lietuvos kilusiems studentams studijuoti teologiją, kad grįžę į tėvynę jie skleistų krikščionybės tiesas gimtąja kalba. Kolegijos statutą padėjo rengti didysis bažnyčios reformatorius ir universiteto profesorius Janas Husas, o privilegiją suteikė Čekijos valdovas Vaclovas IV. Karalienė Jadvyga steigimo dokumente nurodė Lietuvių kolegijos išlaikymui skirianti 200 kapų grašių. Pinigai naudoti studentams apgyvendinti ir pamaitinti. Netrukus kolegijai buvo išnuomotas pastatas ir Prahos universitete įrašyti pirmieji lietuviai studentai.
Nuo 1400 m. Jadvygos vyras karalius Jogaila rūpinosi Krokuvos universiteto atnaujinimu pagal Paryžiaus Sorbonos universiteto pavyzdį. Jogailos akte sakoma: „[…] giliai apsvarstę savo siekimus, visų pirma kreipiame savo pastangas ir skiriame savo nuoširdžiai uolų rūpestį tam, kad mūsų Lietuvos žemių gyventojus ir savo pavaldinius padarytume šviesos sūnumis“. Universitetas garsėjo teisės, matematikos ir astronomijos studijomis. Čia mokėsi jo sūnūs Vladislovas ir Kazimieras. Dėl Čekijoje kilusių religinių karų ir geografinio Lenkijos artumo dauguma Lietuvos studentų ėmė rinktis Krokuvos universitetą, traukusį studentus iš visos Europos. Lietuviai čia susitikdavo su bendraamžiais rusėnais, lenkais, vengrais, vokiečiais, čekais, šveicarais, anglais, prancūzais, italais, ispanais, netgi totoriais.
XV–XVI a. pr. Lietuvos mokyklos, ypač Vilniaus katedros mokykla, rengė studijoms daug vaikinų. Per XV a. Krokuvoje studijavo daugiau nei 200 studentų iš daugiau nei 100 skirtingų Lietuvos vietovių. XV–XVI a. sandūroje lietuviai pasirodė ir Italijos universitetuose (Bolonijoje, Paduvoje). Grižę po studijų dažniausiai tapdavo dvasininkais arba dirbdavo valdovo ir bajorų dvarų raštininkais.
