Mūrinė statyba (gotika)
Mūro statybos ir atitinkamų medžiagų gamybos technologijos iš dalies atspindi visuomenės civilizacijos lygmenį ir šalies įsijungimo į Europos kultūros arealą mastą. Didieji Europos architektūros stiliai formavosi ir plėtojosi mūro konstrukcijų pagrindu, todėl šios statybos technikos raida Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje sudarė prielaidas perimti svarbiausius architektūros meno pasiekimus ir tapo profesionaliosios architektūros pagrindu. Gotika (terminas kilęs iš germanų genčių gotų pavadinimo) atsirado XII a. šiaurinėje Prancūzijoje, pakeitė romaninį stilių ir iki XVI a. buvo pagrindinis architektūros bei dailės stilius Vakarų Europoje. Jo esmė ta, kad buvo statomi spindulinio ir stačiakampio plano siauromis gatvėmis miestai su katedra, rotuše, pilimi, prekybinėmis halėmis centre. Storose mūro sienose buvo šaudyti pritaikytos angos. Visi pastatai turėjo būti savarankiškos tvirtovės.
Lietuvoje gotika buvo pirmasis mūrinės architektūros stilius. Lyginant su Europa, Lietuvoje ji pradėjo plisti gan vėlai (XIV a. pab.–XV a. pr.). Tačiau tam nebuvo sąlygų, nes pilys ir įtvirtinimai, statyti iš lauko riedulių, karų metu buvo daug patikimesni už elegantiškus mūrinius bokštelius. Vidurio Europa mūryti pilis mokėsi iš mūro bažnyčių. Lietuva atėjo į krikščionišką laikotarpį jau su mūro pilimis. Dėl krikščionybės įvedimo, miestų plėtros ir šaunamojo ginklo išradimo XIV a. pab.–XV a. pab. Lietuvoje pirmiausia iš Lenkijos, taip pat Čekijos, Vengrijos, Prūsijos ėmė plisti gotikinis statybos stilius. Samdomi vokiečių architektai projektavo pirmąsias gotikines bažnyčias. Gotikinė architektūra susiliejo su jau esama mūrinių pilių architektūra ir atsispindėjo bažnyčių, pilių, miestiečių gyvenamųjų namų statyboje. Valdovai ir didikai rūpinosi statyti bažnyčias, o atvykstantys vienuolių ordinai statėsi savo šventoves ir vienuolynus, remdamiesi pirmiausia Vakarų ir Vidurio Europos plytinės architektūros pavyzdžiais.
Gotikinės architektūros plitimą pirmiausia paskatino valstybės krikštas ir po jo pradėta įgyvendinti Vytauto mūrinių bažnyčių statybos programa. Lietuvoje gotikinės bažnyčios statytos masyvių sienų, beveik kvadratinio arba stačiakampio plano, halinės (didelės vientisos vidinės erdvės). Buvo dažniausiai bebokštės, kai kurios pagrindinio fasado centre (Vytauto bažnyčia, Šv. Gertrūdos bažnyčia, abi Kaune) arba šoniniame fasade (Bernardinų bažnyčia Vilniuje, Šv. Mikalojaus bažnyčia Kaune, XV a. pab.) turėjo aštuonkampį bokštą su kvadratiniu pagrindu. Bokšto viršūnę užbaigdavo smailė (Vytauto bažnyčia) arba šalmas (Šv. Mikalojaus bažnyčia, abi Kaune). Išsiskirdavo profiliuotu apvadu apjuosta portalo arka, virš jos – aukštu langu. Gotikinių bažnyčių fasadų pagrindiniai puošybos elementai buvo tinkuotos įvairių formų nišos, kampu sumūrytų plytų juostos, profiliuoti apvadai, juodų perdegtų plytų ornamentai. Seniausia išlikusi gotikinė bažnyčia Lietuvoje – Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje (pastatyta iki 1387 m.). Puošniausia kompozicija ir formų įvairumu išsiskiria Šv. Onos bažnyčia Vilniuje (jos proporcijos atitinka Vakarų Europoje taikytus gotikos geometrinius dėsnius). Lietuvos periferijoje išskirtiniausios išlikusios Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo ir Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios. Tikėtina, kad šią Kėdainių bažnyčią iš lietuvių pilies liekanų prie Nevėžio pastatė dar kryžiuočiai.
Gotika reiškėsi ir pasaulietinių pastatų raidoje. Tai atsispindėjo statant gynybines pilis. Lietuvos pilių architektūra buvo monumentali, asketiška. XIV a. pab.–XV a. pilys tapo kunigaikščių rezidencijomis su gyvenamaisiais rūmais. Atsiradus šaunamiesiems ginklams, jos pritaikytos flanginei gynybai (pastatyti į sienų išorę išsikišę bokštai). Aukšta mūro siena aptverta pilių teritorija skaidyta į gynybinę, ūkinę ir rezidencinę zonas (Aukštutinė pilis Gardine, Trakų salos pilis).
XV a. pr. Vilnių aplankęs Žiliberas de Lanua (pranc. Guillebert de Lannoy) pažymėjo, kad mieste „namai mediniai, labai negražiai sustatyti, bet yra keletas mūrinių bažnyčių“. Pilyje taip pat vyravę mediniai statiniai, tik gynybinė siena buvusi mūrinė. Trakuose keliautojas išskyrė salos pilį, pastatytą „iš plytų prancūzų pavyzdžiu“, bet pažymėjo, kad pats miestelis skurdžiai nustatytas vien mediniais namais. Tik XV–XVI a. paspartėjus miestų raidai, užsimezgus aktyvesniems prekybiniams ir kultūriniams ryšiams su Hanzos miestais, iš kurių buvo perimami pirklių namų ir rotušių architektūros elementai, imta plačiau naudoti plytas gyvenamųjų namų statybai.
XVI a. pab. miestų aikštėse statytos dviaukštės puošnių fasadų su aukštu bokštu gotikinės rotušės (Kauno rotušė, Vilniaus rotušė, abi vėliau perstatytos). Kiti visuomeniniai pastatai taip pat buvo puošnių fasadų, dažniausiai asimetriškos kompozicijos, su originaliais reljefiškais frontonais (Perkūno namai Kaune, gyvenamasis namas Vilniuje, Pilies g.). Gyvenamieji namai statyti 1–3 aukštų, galu, rečiau šonu, atgręžti į gatvę. Jų planas stačiakampis, aukštuose išdėstyta po 2–3 patalpas. Prie gatvės buvo prekybinė patalpa arba dirbtuvė, kitur – gyvenamieji kambariai, rūsyje – sandėliai arba visuomeninės paskirties patalpos. Namų fasadai dažniausiai paprasti, plokščiasieniai. Įvairaus dydžio ir formos langai fasade išdėstyti asimetriškai, nelygiais tarpais.
