Rašto kultūra
Rašto kultūra buvo esminis skirtumas tarp pagoniškosios Lietuvos ir krikščioniškosios Vakarų Europos. Iki 1387 m. LDK buvo valstybė be rašto. Katalikybės priėmimas (1387 m. pakrikštijus Lietuvą, o 1413–1417 m. – Žemaitiją) tapo esmine sąlyga Lietuvos europėjimui. Kultūrine prasme laimėta daugiausiai. Iki tol beraštę Lietuvą pasiekė vėlyvųjų viduramžių rašto industrija. Iki XIV a. pab. pagoniškosios Lietuvos visuomenės gyvenimą reguliavo žodinė paprotinė teisė, o po krikšto ją ėmė keisti rašytinė teisė. Rašytine teise tapo Jogailos išleistos privilegijos, o 1468 m. – pirmasis rašytinės teisės normų rinkinys – Kazimiero teisynas.
Bajorų luomo formavimasis, Bažnyčios, miestų ir valstybės valdymo poreikiai, besiplečiantys ryšiai su Europos valstybėmis kėlė žinių ir rašto paklausą. Rašto kultūra plito per valdovo, miestų, vyskupijų, vienuolynų raštines, teismus. Didžiojo kunigaikščio raštinė susiformavo Vytauto Didžiojo laikais. Joje raštai rašyti lotynų, vokiečių, totorių, rusėnų kalbomis. Raštinių kultūra rėmėsi rusėniška raštija, nes tai buvo oficiali valstybinė LDK kalba. Lenkų kalba dar netapo LDK dokumentų kalba.
Raštininkai lydėjo didįjį kunigaikštį ir kelionėse, jų metu didžiojo kunigaikščio išduodamus dokumentus grįžę įtraukdavo į raštinės knygas. Šios knygos įėjo į istoriją Lietuvos Metrikos vardu. Raštinėje sukurti ir kiti LDK raštijos paminklai – Statutai ir metraščiai. Rašto kultūrai plisti labiausiai trukdė spaustuvių nebuvimas Lietuvoje. Tačiau iš Europos buvo atsivežama spausdintų lotyniškų knygų (inkunabulų).
Lietuvos Metrikos dokumentai – tai svarbiausias LDK istorijos šaltinis. Atsidūrusi Maskvoje ir iki šiol ten saugoma, ji tapo Lietuvos paveldo išbarstymo ar išgrobstymo simboliu, senosios Lietuvos valstybės likimo ženklu. Dėl ypatingos svarbos istorijos mokslui Metrika spausdintu ir skaitmeniniu pavidalu yra publikuojama lenkų ir lietuvių istorikų, kad jos turiniu galėtų naudotis visi, kuriems įdomi LDK istorija.
XIV a.–XVI a. pr. rašytinė kultūra plito ne tik per valdovų bei didikų dvarus, bet ir per bajorų bei miestiečių sluoksnius. Tai atspindi Lietuvos Metrikoje didėjantis registruojamų dokumentų kiekis. Rašto plitimas sudarė sąlygas perimti elementariausias Europos mokslo žinias.
Plečiantis centrinės valdžios funkcijoms, pirmojoje XV a. pusėje įsteigtos LDK didžiojo kanclerio (raštinės viršininko) pareigos, jam pavesta prižiūrėti Lietuvos Metriką. Šis pareigūnas saugojo valstybės antspaudus, prižiūrėjo, kad didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje nebūtų parengtas joks raštas, prieštaraująs valstybės įstatymams. Į Lietuvos Metriką pateko ir valstybinio pobūdžio, ir atskiroms LDK sritims bei miestams skirtos privilegijos, bajorystės patvirtinimo, įvairių žemėvaldos sandorių aktai, inventoriai, testamentai, teismų sprendimai, vietos ir tarptautinė korespondencija rusėnų, lotynų, vokiečių (Prūsijos ir Livonijos), arabų ir čekų kalbomis.
Lietuva iki pat Renesanso išliko labiau bažnytinių raštų ir grožinės literatūros vartotoja negu jų kūrėja, bet vienoje srityje vis dėlto davė originalių raštijos paminklų. Ta sritis – LDK valdovų laiškai ir kitokie raštai, išeidavę iš didžiojo kunigaikščio kanceliarijos. Čia ypač reikšmingi Vytauto dokumentai. Jie liudija labai svarbius pokyčius raštijos raidoje. Vytauto raštų gausa ir įvairovė leidžia tvirtinti, kad jie laikyti tam tikru valstybingumo atributu. Raštai aprėpdavo ir įamžindavo tiek tarptautinės reikšmės įvykius, tiek asmeniškus didelės valstybės valdovo reikalus. Vytautas diktavo savo laiškus lotynų, vokiečių, čekų, rusėnų kalbomis. Raštinėje dirbo Krokuvos universitetą baigę intelektualai, vokiškai rašė vienuoliai iš Prūsijos, rusėniškai – stačiatikių raštininkai. Vytauto laiškai atitiko standartinį to meto Vakarų monarchų laiškų stilių ir emocingą paties valdovo asmenybę. Juose Vytautas iškyla kaip sumanus politikas, susirūpinęs ne tik Lietuvos bei Lenkijos, bet ir visos krikščioniškosios Europos likimu.
Peržiūrėkite vaizdo įrašą.
