Reformacija LDK
„Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos kultūros patirtis ypač įvairi. Ji galėtų būti, bet nėra mūsų išminties mokytoja“, – taip taikliai Ingė Lukšaitė įvardijo naują XVI a. per Europą nusiritusį judėjimą – reformaciją. Šis ištisą šimtmetį trukęs tikybą, Bažnyčią, kultūrą ir visuomenę apėmęs sąjūdis iš visų Europoje vykusių procesų bene mažiausiai vėlavo pasiekti Lietuvą. Žinios apie reformaciją ir jos idėjas į Lietuvą pateko įvairiai: plito tarp kilmingųjų, ypač didikų, turtingųjų miestiečių, tarp katalikų dvasininkų, per vienuolijas, per Krokuvos, Leipcigo, Vitenbergo, Frankfurto prie Oderio, Ciuricho studentus iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Ji taip pat plito per protestantišką literatūrą, kuri iš Europos patekdavo į asmenines bajorų bibliotekas, plito tarp kilmingųjų, ypač didikų, turtingų miestiečių ir katalikų dvasininkų. Darė įtaką ir liuteroniškos Prūsijos, Livonijos valstybės kaimynės, ir didesniuose LDK miestuose susibūrusios vokiečių pirklių bendruomenės.
Trečiame XVI a. dešimtmetyje Lietuvoje, kuri nuo 1387 m. buvo katalikiška, pastebėta ir pirmųjų protestantiškos veiklos pėdsakų. Dvasinės, kultūrinės, ekonominės priežastys, brandinusios šalyje reformaciją, buvo panašios kaip ir Vakarų Europoje.
Iš pradžių liuteroniškoji reformacija LDK plito tarp bajorų ir miestiečių, vėliau kalvinistiškoji – tarp bajorų ir didikų bei sunkiai skynėsi kelią tarp valstiečių. Skirtingai nei Europoje, Lietuvoje į reformacinį tikėjimą retai pereidavo katalikų dvasininkai. Neatsitiktinai ryškiausios Lietuvos reformacijos asmenybės buvo pasauliečiai: bajoras Abraomas Kulvietis (liuteronas), bajoras, tapęs liuteronų kunigu Prūsijoje Martynas Mažvydas ir didikas, politikas Mikalojus Radvila Juodasis (kalvinistas).
Liuteroniška reformacija reiškėsi Mažojoje Lietuvoje (Prūsijoje), į kurią pirmoje XVI a. pusėje emigravo pirmieji liuteronai, ir didesniuose LDK miestuose, kur kūrėsi liuteroniškos vokiečių pirklių bendruomenės (Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose). Kalvinizmas labiau plito privačiose didikų valdose etninėje Lietuvoje (Kėdainiuose, Biržuose, Dubingiuose) ir Radvilų giminės valdose rusėnų žemėse (dab. Baltarusijoje).
Reformacija LDK XVI a. Reformacijos LDK raidą lėmė tai, kad ji vyko be valdovo paramos, Katalikų bažnyčiai išlaikius pagrindines materialines ir politines pozicijas, judėjimą palaikė tik visuomenė, evangelikų tikėjimas niekada netapo valstybėje ir visuomenėje dominuojančia religija, tačiau per reformaciją visuomenė ir valstybė gavo daug naudingų kultūros naujovių.
Nors liuteronizmas plito LDK miestuose, o kalvinizmas skleidėsi didikų ir bajorų valdose, pirmoje XVII a. pusėje reformacijos judėjimas ėmė slūgti. Katalikų bažnyčia išsaugojo vyraujančias pozicijas. Lietuva, skirtingai nei Prūsija, Šveicarija ar Švedija, netapo protestantišku kraštu.
Tačiau tas beveik šimtmetį Lietuvoje trukęs laikotarpis buvo vienas iš kūrybiškiausių LDK kultūros istorijos laikotarpių. Reformacija buvo galingas Lietuvos visuomenės pasirengimo Naujiesiems laikams postūmis.
Tai, kad reformacija pralaimėjo, lėmė keletas veiksnių.
