Renesansas LDK | Lietuvos istorija

Pasaulėžiūros ir kultūros virsmai LDK Ankstyvaisiais naujaisiais laikais

Renesansas LDK

Renesanso nuotaikos Lietuvą pasiekė XV a. pabaigoje. Istorikų teigimu, čia nebuvo grynojo Renesanso, kadangi to meto Lietuva, kaip Vakarų krikščioniškos civilizacijos dalis, buvo dar tik „naujokė“, tačiau sėkmingai perėmusi katalikiškai Europai būdingas kultūrinės raiškos formas. Renesansas, nors ir fragmentiškai, reiškėsi literatūros, architektūros, švietimo srityse, paveikė visuomenės elito gyvenimo būdą ir turėjo įtakos tobulėjant teisinei minčiai. Renesansas buvo tolesnio Lietuvos integravimo į Vakarų Europos kultūrą epocha, kai mūsų kraštas plačiai atsivėrė pasauliui.

Renesenaso sklaidos Lietuvoje būdai: per Lenkijos humanitarus, per karalienės Bonos itališką dvarą, per LDK astovų studijas Vakarų Europos universitetuose, per humanistinę iteratūrą.

Viduramžius vaizduojanti veikianti senovinė spaustuvės iliustarcija, kurioje eksponuojamos XVI a. technologijos. — *Spaustuvė*s iliustracija, *XVI a.*

Renesansas padovanojo Lietuvai pirmąją spaustuvę.

Ši garbė priklauso Pranciškui Skorinai – pirmajam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir visų Rytų slavų knygų leidėjui, vertėjui, rašytojui, liturginiam poetui, humanistui ir mokslininkui (medikui ir botanikui). Pranciškus Skorina gimęs Polocke (dab. Baltarusija). 1517 m. Prahoje išspausdino pirmąją Bibliją rusėnų kalba, o 1519 m. Vilniuje įsteigė spaustuvę, 1522 m. rusėniškai išspausdino „Mažąją kelionių knygelę“, 1525 m. „Apaštalą“. Tai pirmos spausdintos knygos Lietuvos teritorijoje. XVI a. pabaigoje Vilniuje veikė jau net 12 katalikų, stačiatikių, protestantų spaustuvių.

Pranciškaus Skorinos portretas sukurtas XVI amžiaus pradžioje. — *Pranciškaus Skorinos portretas, XVI a. pr.*

Išlikęs vienintelis Pranciškaus Skorinos grafinis atvaizdas yra pirmas Lietuvoje žinomas portretas, sukurtas Renesanso epochoje.

Pažiūrėkite vaizdo įrašą apie Pranciškų Skoriną.

Paminklas Pranciškui Skorinai Minske, Baltarusijos sostinėje prie nacionalinės bibliotekos. Skulptūroje vaizduojamas iškėles rankas į viršų. — *Paminklas Pranciškui Skorinai Minske (Baltarusijoje) prie nacionalinės bibliotekos*

Pranciškus Skorina išskirtinai įamžintas dabartinėje Baltarusijoje. Universitetas Gomelio mieste pavadintas jo vardu, jam pastatyta paminklų Polocke, Minske, Lydoje, Vitebske, kultūros veikėjams teikiamas Pranciškaus Skorinos vardo ordinas. Jis yra dažnas leidžiamų pašto ženklų personažas. Skorinos pavarde pavadinta ne vieno miesto gatvė.

Pasvarstykite, kodėl Pranciškus Skorina daugiausiai įamžintas dabartinėje Baltarusijoje?

Motiejus Strijkovskis, pirmos spausdintos Lietuvos istorijos autorius, portretas 1582 m. — *Motiejus Strijkovskis, pirmos spausdintos Lietuvos istorijos autorius, 1582 m.*

Autentiškiausiai Renesansas Lietuvoje palietė literatūrą. Radosi pasaulietinė raštija lotynų ir lenkų kalbomis, kurta ne svetimšalių, o vietos autorių. Pradėti rašyti pirmieji kūriniai, atspindintys (Augustinas Rotundas, Motiejus Strijkovskis) ir aukštinantys (Mikalojus Husovianas) Lietuvos praeitį. Analizuota Lietuvos valstybės ir visuomenės sąranga (Mykolas Lietuvis, Andrius Volanas, Mikalojus Daukša) ieškant jos tobulinimo sprendimų.

Renesanso idėjos formavo naują požiūrį ne tik į žmogų, bet ir į tautą, visuomenę, valstybę. XV a. pab. buvo sukurta romėniškoji lietuvių kilmės teorija ir įrašyta į Lietuvos metraščius. Ji itin išpopuliarėjo XVI a. Šios teorijos esmė – lietuvių tautos ir Gediminaičių dinastijos kildinimas iš italikų. Ja norėta pabrėžti lietuvių tautos senumą, kilmingumą ir apsiginti nuo kitų valstybių pretenzijų į Lietuvos žemes.

Pažiūrėkite vaizdo įrašą.

Renesansas Lietuvoje ypač buvo mėgstamas valdovų ir didikų dvaruose, kurių aplinka atvykėliai iš Italijos. Milano kunigaikštytė Bona Sforca, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo žmona, atsivežė į Lenkiją ir Lietuvą architektų, dailininkų ir muzikų iš savo tėvynės. Sūnų Žygimantą Augustą auklėjo pagal humanizmo principus, inicijavo Žemutinės pilies rezidencijos, kurioje nuo 1551 m. iki savo mirties 1572 m. jis labai dažnai gyveno, perstatymą renesanso stiliumi, atnaujino dvaro kultūrą (pokylių šokiai, šakutės, gobelenų rinkiniai, portretų galerija ir kt.). Vilniaus Žemutinėje pilyje užveistas itališko pavyzdžio sodas su alėjomis, vejomis, gėlių lysvėmis, balto marmuro skulptūromis ir puošniais tilteliais. Tais laikais pradėta auginti agrastus, vyšnias, serbentus. Bona Lietuvos daržininkus ir sodininkus supažindino su porais, petražolėmis, špinatais, smidrais, vynmedžiais, net pradėta vartoti alyvuoges. Valdovė buvo teatro globėja, savo rūmuose rengdavo teatralizuotus muzikinius koncertus, karnavalus ir vaidinimus, juose jau buvo naudojama gana sudėtinga teatrinė technika: įtemptais lynais į sceną atskrisdavo ir iš jos išskrisdavo angelai. Bonos dėka renesanso stiliaus puotose atsirado eruditų ir intelektualų varžytuvių tradicijos, buvo žaidžiami žaidimai – dabartinio protmūšio prototipai.

Karalienė Bonos Sforcos portretas apie 1540 m. — Karalienė Bona Sforca, *apie 1540 m.* *Dailinikas L. Kranachas Jaunesnysis*

Žygimanto Augusto portretas — *Žygimantas Augustas, XVI a.*

Spausdintos knygos XVI a. ėmė plisti kaip reikšminga dovana, pralenkianti žirgus, papuošalus ar kailinius. Knygų daugėjo ne tik Žygimanto Augusto, o jis jų turėjo apie 5000, bet ir bajorų bei miestiečių bibliotekose.

Iš II Lietuvos Statuto sudarytojo Petro Roizijaus lydraščio Žygimantui Augustui
„Karaliau, kiti dovanų teduoda tau ginklų, šarvų ir lankų. Tebūna tai kunigaikščių dovanos, o mūsų dovana – knyga. Ji moko stiprinti miestus, kad tavo stovyklos nebijotų priešo būrių.“

Iliustracija vaizduoja Lietuvos statutus.

XVI a. Lietuvos valstybės istorijoje buvo įstatymų leidybos klestėjimo amžius ir išugdė nemažai teisiškai mąstančių asmenybių. Trijų Statuto redakcijų, paremtų romėnų teise, pasirodymas viename šimtmetyje buvo unikalus reiškinys. XIX a. lenkų istorikas Aleksandras Maciejovskis rašė: „Savo laikmečiui Lietuvos Statutas yra didingas įstatymų leidybos paminklas, ir toks, kokio neturėjo tuometinė Europa.“ LDK kancleris Albertas Goštautas Pirmojo Lietuvos Statuto svarbą lygino su Lietuvos krikštu. Lietuvos Statutai buvo teisės kodeksas ir savotiška žemvaldžių sluoksnio konstitucija. Jie buvo brandžios Lietuvos teisinės minties vaisiai ir pralenkė kitus tuometinius feodalinės teisės kodeksus, kaip antai vokiečių 1532 m. baudžiamąjį kodeksą ir rusų 1550 m. Ivano IV teisyną. Lietuva sugebėjo įvykdyti tokio lygio teisės kodifikaciją, kokios neturėjo Lenkijos karalystė ir ne viena to meto Vakarų Europos valstybė.

Spustelėkite aktyvias ikonas ir sužinokite daugiau informacijos

Lietuvos Statuto gyvybingumas

Lietuvos Statutas praturtino Rytų ir Vidurio Europos kultūrą. Kaip pagalbinis teisės šaltinis jis naudotas Lenkijos teismuose, iš jo daug ką pasiskolino XVI–XVII a. rusų teisynų kūrėjai, o XVIII a. pr. – teisės aktų kūrėjai Ukrainoje. Lietuvos Statute išreikšta teisinė sistema išliko iki pat valstybės gyvavimo pabaigos 1795 m., o jo civilinės ir baudžiamosios teisės dalys galiojo buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, tai yra vakarinėse Rusijos imperijos gubernijose net iki 1840 m. Senosios Lietuvos gyventojų sąmonėje Statutas liko jų istorinės praeities simboliu ir svarbiu jos pažinimo šaltiniu. Vienas sulenkėjęs bajoras, 1861 m. patriotinių manifestacijų Vilniuje dalyvis, rusų valdžios tremiamas į Archangelsko guberniją, pasiėmė tik dvi knygas, kurias jam buvo leista turėti kalėjime: maldaknygę ir Lietuvos Statutą.

LDK neturėjo savo antikinės kultūros palikimo, todėl klasikinio itališko renesanso Lietuvos XVI a. architektūroje ieškoti nederėtų. Pirmoje XVI a. pusėje renesanso stiliaus elementų samdomų architektų iš Vakarų Europos šalių dėka atsirado valdovo rūmuose Vilniuje, didikų pilyse ir rezidencijose (Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio pilis Nesvyžiuje (Baltarusija), Radvilų pilis Biržuose, Radvilų pilis Myriuje (Baltarusija) ir kt.).

Atsisakydami gotikos dinamiškumo renesanso architektai linko į saikingumą, ramumą, harmoniją. Žmogaus santykis su pastatu turėjo būti itin artimas. Naujas, savo esme labiau pasaulietinis stilius daugiau tiko gyvenamiesiems namams, dvarams, rotušėms, švietimo įstaigoms (Vilniaus universiteto rūmai ir uždari jų kiemai), nei dideliems visuomeniniams pastatams. Bažnyčios tapo ne tokios didelės (kaip antai Šv. Petro ir Pauliaus katedra Šiauliuose).

Ankstesnis Kitas