Sąvokos

Aisčiai – senasis baltų pavadinimas. Pirmą kartą aisčius paminėjo Tacitas 98 m. veikale „Germanija“. Aisčių terminu apibūdinami vakarų baltai.

Alkas – religinio kulto vieta, kurioje vykdavo pagoniškos apeigos. Dažniausiai – tai kalneliai, giraitės, pievos, upeliai.

Archeologinė kultūra – tai tam tikros teritorijos ir laikotarpio vienarūšių archeologinių radinių, statinių, ritualų (laidojimo papročių) kompleksas. Dažnai siejama su kurios nors etninės grupės gyvenamąja vieta.

Baltai – grupė indoeuropietiškos kilmės tautų ar genčių, kalbėjusių ar kalbančių giminingomis kalbomis ir sudarančiomis atskirą indoeuropiečių kalbų šeimą.

Finougrai – Uralo kalbų šeimos šaka, kuriai priklauso estai, suomiai, vengrai ir kiti.

Gintaro keliai – prekybos keliai, kuriais Europoje gabentas gintaras.

Indoeuropiečiai – tautų grupė, turėjusi bendrą protėvynę ir prokalbę, iš kurios kilusios baltų, germanų, romanų, senovės indų, slavų ir kitos giminiškos kalbos.

Lydiminė žemdirbystė – tai toks žemės įdirbimo būdas, kai paruošiamas dirbamos žemės plotas (lydimas): medžiai iškertami, kelmai išdeginami ir pelenais patręšta žemė išpurenama, suariama ir apsėjama.

Pagonybė – tikėjimas į sudievintas gamtos jėgas.

Piliakalnis – tai sienomis, grioviais, pylimais sustiprinta kalva, ant kurios stovėjo medinė pilis arba įvirtinta gyvenvietė.

Pilkapis – laidojimo vieta, kuriai būdingas iš žemių, akmenų ar iš žemių ir akmenų supiltas, dažniausiai apskritimo formos sampilas.

Slavai – indoeuropiečių kalbų šeima, kuriai priklauso baltarusiai, bulgarai, čekai, kroatai, lenkai, rusai, serbai, slovakai, slovėnai, ukrainiečiai ir kiti.

Tauta – žmonių bendrija, kurios narius jungia bendra kalba, religija, istorinė praeitis, gyvenama teritorija, žmonių savimonė, kad jie priklauso vienai tautai.