Ankstyvųjų naujųjų laikų valstybės Europoje
Spustelėkite aktyvias ikonas ir sužinokite daugiau informacijos.
Išskirdami ir paaiškindami valstybių valdymo sistemas, vartosime sąvoką – valdymo forma. Valdymo forma – tai valstybės valdymo sistema, nusakanti, kam priklauso valdžia ir iš kur ji kilo (pavyzdžiui, absoliutinė monarchija, respublika).
Viduramžių visuomenė buvo luominė. Vėlyvaisiais viduramžiais vyravo luominė monarchija (valdymo forma, kuriai būdingas visų privilegijuotų luomų įsitraukimas į politinius procesus, pavyzdžiui, kilmingųjų dalyvavimas parlamento (nacionalinio susirinkimo) veikloje, miestiečių – miesto savivaldoje).
Respublika – valdymo forma, kai piliečiai renka savo atstovus, kuriuos įgalioja nustatytą laikotarpį valdyti valstybę.
Pirmoji žinoma respublika Europoje – Romos (VI a. – I a. pr. Kr.). Ankstyvaisiais naujaisiais laikais kūrėsi savita (bajorų-ponų) respublika – Abiejų Tautų Respublika. Taip pat šią valdymo formą pasirinko šiuo laikotarpiu įsikūrusi nauja valstybė – Jungtinės Nyderlandų provincijos.
Anglijos karalystėje jau nuo XIII a. buvo šaukiamas parlamentas. Tačiau XVII a. Anglijos valdovai nutarė sustiprinti savo valdžią. Visuomenėje kilo nepasitenkinamas ir ne vienas pilietinis karas. Dauguma Anglijos gyventojų protestantų buvo nepatenkinti karaliaus kataliko Jokūbo II religine politika ir valdymo principais. Visuomenė manė, kad karalius siekia įvesti absoliutinę monarchiją. 1688–1689 m. kilo Šlovingoji revoliucija. Jai vykstant karalių nuvertė diduomenės remiamas protestantas Vilhelmas III Oranietis. 1689 m. jis sušaukė parlamentą. Parlamentas Vilhelmą III Oranietį paskelbė karaliumi ir priėmė Teisių bilį. Juo remiantis Anglija tapo konstitucine monarchija ir parlamentine valstybe.
Absoliutizmo kūrėjai Prancūzijoje – Armanas Žanas de Rišeljė ir Liudvikas XIV.
Armanas Žanas de Rišeljė – Prancūzijos valstybės veikėjas, kardinolas. Politikoje iškilo tapęs Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII žmonos Onos Austrės nuodėmklausiu, dvasininko patarimais rėmėsi karaliaus motina Marija Mediči. Didžiausią įtaką Prancūzijos politiniam gyvenimui jis darė, 1624 m. tapęs karaliaus tarybos pirmininku (vėliau vadintas pirmuoju ministru). Vadovaudamas karaliaus tarybai kardinolas faktiškai vadovavo Prancūzijos vykdomajai valdžiai, kontroliavo valdovo dvarą ir išteklius. Palaipsniui jis perėmė visą valstybės kontrolę. Vienas iš jo politikos tikslų buvo „Suabsoliutinti karalių savo karalystėje, kad joje būtų nustatyta tvarka.“ Rišeljė stiprino karaliaus valdžią, centralizuodamas valstybės valdymą: mažino didikų teises ir didino centrinės valdžios galias, skirdamas savo pasirinktus pareigūnus – intendantus. Šie turėjo prižiūrėti mokesčių surinkimą, įstatymų laikymąsi ir teismus. Taip per karaliaus asmenį savo rankose turėdamas valdžią jis tapo įtakingiausiu valstybės valdininku.
Liudvikas XIV – Prancūzijos karalius 1643–1715 m., dar žinomas Karaliaus Saulės vardu. Dvariškiai jį taip vadino dėl to, kad vaikystėje jis šoko balete ir vaidino Saulės dievą. Liudvikas XIV sostą paveldėjo iš savo tėvo Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII būdamas vos penkerių, todėl iki 1661 m. šalį valdė jo motina karalienė Ona ir kardinolas Žiulis Mazarenas, pirmojo ministro pareigas perėmęs po kardinolo Rišeljė mirties. Tais metais pirmasis ministras mirė. Karalius Liudvikas XIV naujo pareigūno nepaskyrė ir galutinai perėmė visą centrinės valdžios kontrolę. Taip Karalius Saulė galutinai įtvirtino absoliutinę monarchiją Prancūzijoje, t. y. sutelkė visą valdžią į savo rankas.
* Šaltinyje istorikas palygino Liudviką XIV su Napoleonu, teigdamas, kad Karalius Saulė turėjo “nerimastingų Napoleono ambicijų”. Napoleonas – Prancūzijos diktatorius (1799-1804 m.) ir imperatorius (1804-1814 m.). Nukariavęs didžiąją dalį Vakarų ir Vidurio Europos, jis turėjo dar didesnių ambicijų – įveikti Jungtinę Karalystę (tuo metu stipriausią jūrinę valstybę), priversti kitas valstybes prisijungti prie šios konkurentės nugalėjimo.
Ankstyvaisiais naujaisiais laikais, siekdami sustiprinti savo valdžią ir sumažinti luomų dalyvavimą politikoje, Europos valstybių valdovai ieškojo naujų valdymo būdų. Absoliutizmas (absoliutinė monarchija) – valstybės valdymo forma, kai aukščiausioji valdžia yra sutelkta monarcho (imperatoriaus, karaliaus ar kunigaikščio), kuriam negalioja jokie įstatymai, rankose. Valdovas savo galioje turi visas tris valdžias: įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę.
Konstitucinė monarchija – valdymo forma, kai valstybės valdovo valdžia yra ribojama konstitucijos (aukščiausios teisės valstybėje) arba kitų įstatymų. Įprastai tokios valstybės valdovas valdžia dalijasi su parlamentu.
1492 m. – istorinio lūžio metai, kai prasidėjo Didieji geografiniai atradimai, dažniausiai istorikų laikomi Naujųjų laikų (1492–1918 m.) pradžia. Naujuosius laikus nuo Viduramžių atskiriame dėl įvairių, dažniausiai dėl Didžiųjų geografinių atradimų nulemtų pokyčių visose visuomenės gyvenimo srityse: politikos, ekonomikos, socialinių santykių, religijos, kultūros. Istorikai Naujuosius laikus periodizuoja (dalija į smulkesnius laikotarpius) įvairiai, nes skirtingai vertina įvairių įvykių ar reiškinių svarbą. Pavyzdžiui, istorikas Erikas Hobsbomas Naujuosius laikus padalijo ir jų laikotarpius pavadino pagal, jo manymu, reikšmingiausius to meto reiškinius (pavyzdžiui, 1789–1848 metus jis atskyrė nuo visų Naujųjų laikų ir pavadino Revoliucijų amžiumi, nes kaip tik tada vyko nemažai politinių, socialinių ir ekonominių revoliucijų – reikšmingų gyvenimo pokyčių).
Ankstyvaisiais naujaisiais laikais dėl įvairių karinių konfliktų Europos žemėlapį valstybės perbraižydavo dažnai. Pavyzdžiui, susidarius naujoms valstybėms ar jų sąjungoms.
Štai XVI a. žemėlapyje matome keletą svarbių pokyčių: susikūrė nauja valstybė – Jungtinės Nyderlandų provincijos, Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo viena valstybe.
