Viduramžių Lietuvos gyventojų buitis ir darbai
Kaip ir Europoje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje žmonių kasdienybė priklausė nuo jų gyvenamosios aplinkos (kaimas ar miestas), ūkinės veiklos (žemės ūkis ar prekyba, gamyba), kilmės (priklausymo socialinei grupei – luomui). Išnagrinėkite demonstraciją ir apibūdinkite Lietuvos gyventojų buitį ir darbus.
Remkitės šaltiniu ir žiniomis, paiškinkite, kodėl europietiški kasdienybės bruožai Lietuvoje pasireiškė vėliau negu Vakarų Europoje.
Spustelėkite aktyvias ikonas ir sužinokite daugiau informacijos.
Jau priešistorės ir senovės laikotarpiais Lietuvoje vystėsi puodininkystės, medžio apdirbimo, audimo ir įrankių, ginklų, papuošalų gamybos amatai. Gamyba (amatininkystė) laikoma miesto verslu, tačiau pirmieji amatininkai vertėsi ir žemdirbyste, gyveno kaimiškose vietovėse. XIII–XIV a. Lietuvoje amatai tapo savarankiška, nuo žemdirbystės ūkio atskirta šaka. Lietuvos didieji kunigaikščiai skatino amatinkystę miestuose (nagrinėjome temoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė XIII–XV a.): amatų vystymąsi paspartino LDK valdovo Gedimino kvietimas užsienio amatininkams. Istoriko A. Duboniu teigimu (2011 m.), remiantis archeologiniais radiniais, XIV a. Vilniuje batsiuviai ir kubiliai dirbo ir gyveno šiaurinėje pilies kalno papėdėje. XIV–XV a. Vilniuje padidėjo amatų įvairovė: skirtingų audinių, drabužių, papuošalų, namų apyvokos daiktų gamyba. Tai rodo ir miestietiško gyvenimo formavimąsi (įprastai miesto gyventojams nebūdinga užsiimti žemės ūkiu, todėl jie, neturėdami reikiamų išteklių, asmeninių daiktų nesigamina).
Viduramžių miestuose steigėsi miestiečių susivienijimai – cechai ir gildijos. Cechai vienijo tos pačios specialybės miesto amatininkus (pavyzdžiui, siuvėjus). Šios organizacijos turėjo teisę atstovauti joms priklausantiems amatininkams, nustatyti jų gaminių kokybės standartus, gamybos apimtis, amatininko dirbtuvės darbuotojų skaičių ir gaminių kainas. Cecho nuostatuose buvo nurodoma, ir kaip bus mokomi nauji amatininkai: mokymosi kainos, metų, kiek mokosi mokamai ir nemokai, dirbant atlygintinai, skaičius. Gildijos vienijo ūkine (gamybine ir prekybos) veikla užsiimančius miestiečius. Jos atstovaudavo savo narių interesams miesto savivaldoje, organizuodavo bendrą prekybą: prižiūrėdavo turgaus veiklą, reguliuodavo kainas ir prekybos muitus.
Cechų ir gildijų kūrimasis susijęs su miestiečių savarankiškumu, miestams gavus Magdeburgo teisę. Kaip ir miesto savivaldos, taip ir šių organizacijų, įsteigimo privilegijas pradėjo teikti valstybių valdovai. Vėliau jas suteikdavo ir kiti feodalai.
Nuo XV a. Lietuvoje kūrėsi cechai ir gildijos (pirklių brolijos). XV a. II pusėje Vilniuje buvo įsteigta kailiadirbių brolija. 1495 m. Aleksandras Jogailaitis patvirtino privilegiją auksakaliams (įsikūrė Vilniaus auksakalių cechas).
Jeigu viduramžių luomus susietume su profesijomis, tai valstiečius priskirtume žemdirbiams, miestiečius – pirkliams ir amatininkams, o bajorus – kariams. Bajorus atlikti karo tarnybos prievolę įpareigodavo valdovas ir susiformavusi tradicija (nagrinėjome temoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė XIII–XV a.). Karų gausa skatino valdovus bajorų luomą plėsti.
XV a. II pusėje Vokiečių ordinas grėsmės Lietuvai jau nebekėlė, o LDK nebevykdė tokios aktyvios ekspansijos kaip XIV amžiuje, todėl intensyvėjo prekyba. Šios aplinkybės paskatino bajoriją imtis naujos veiklos – aktyviai ūkininkauti.
Viena iš svarbiausių viduramžių miestiečių veiklų buvo prekyba. Kryžiaus žygiai paskatino europiečių prekybos veiklos augimą, todėl sumažėjo natūrinių ūkių – feodalams ir pirkliams reikėjo žemės ūkio produktų. Kartu augo ir miestai, kuriuose suklestėjo amatai.
Lietuvos gyventojai XIII–XIV a. taip pat vystė prekybos santykius su užsieniu, tačiau prekybą trikdė karai su Vokiečių ordinu. Taip pat nepasitikėjimą lietuviais kėlė tai, kad jie buvo nepasikrištiję.
Po 1387 m. krikšto Vokiečių ordinas atvėrė savo prekybos kelius Lietuvos pirkliams. Prekybos suintensyvėjimui įtakos turėjo ir tais pačiais metais Jogailos priimtas sprendimas suteikti Magdeburgo teisę Vilniui. Miestiečiai galėjo organizuoti savo miesto savivaldą, nustatyti prekybos ir amatininkystės taisykles. Vėliau šią teisę gavo Kauno (1408 m.), Trakų (manoma, kad 1409 m.) miestiečiai.
Miestų augimas sudarė sąlygas atsirasti statybininkų ir statybinių medžiagų gamintojų profesijoms.
Viduramžiais Rotušė ir atviros (lauko) erdvės šalia jos buvo miesto politinio, socialinio ir ekonominio gyvenimo centras. Tokie centrai buvo būdingi Magdeburgo teisę turintiems miestams.
Pirmasis LDK miestas, gavęs šią teisę, buvo Vilnius: 1387 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila suteikė privilegiją Vilniaus miestiečiams (suteikė jiems Magdeburgo teisę). Vilniuje pradėjo veikti savivaldos organizacijos (miestiečių valdžios įstaigos), kurių būstine tapo Rotušė. Jai priklausė nuomojamos krautuvėlės, miesto kalėjimas. Šalia Rotušės pastato stovėjo gėdos stulpas ir kartuvės. Taip Rotušė ir jos aikštė tapo vilniečių susibūrimų vieta: miestiečiams bausmių už nusikaltimus stebėjimas tapo laisvalaikio užsiėmimu, spręsdavo ūkinius klausimus. Rotušėje dirbo įvairių profesijų atstovai, pavyzdžiui: miesto tarnautojai, kuriems vadovavo miestiečių ar jų tarybos išrinktas vadovas – burmistras; budeliai, kurie įvykdydavo mirties bausmę.
XV a. LDK valdovai suteikė Magdeburgo teisę ir kitiems miestams (pavyzdžiui, Kaunui, Trakams), todėl ir jose radosi Rotušės, turgavietės ir įsitvirtino miestietiškos ūkio šakos (amatai, prekyba).
Katedra – pagrindinė vyskupijos šventovė (bažnyčia). Manoma, kad Vilniuje pirmoji katedra pastatyta jau XIII a. Žinoma, kad Vilniaus katedros pastatas jau tikrai stovėjo po Lietuvos krikšto, kuomet LDK pradėjo veikti katalikiška (Vilniaus) vyskupija. Ši šventovė tapo jos centru, pagrindine miestiečių-katalikų susibūrimų, dalyvavimo religinėse apeigose (pavyzdžiui, Šv. Mišiose) vieta.
Viduramžiais turgus buvo pagrindinė prekyvietė. Dažniausiai (pavyzdžiui, Vilniuje) ji įsikurdavo šalia Rotušės esančioje aikštėje. Čia savo gaminiais prekiaudavo įvairių amatų atstovai, užauginta žemės ūkio produkcija prekiaudavo ją užauginę žmonės.
Viduramžiais dvasininkai ne tik vadovavo religinėms bendruomenėms, bet ir atliko kitus darbus:
- Mokytojavo prie parapijų (vietinių bažnyčios bendruomenių), katedrų įsteigtose mokyklose. Lietuvoje pirmosios parapijos mokyklos įkūrimą finansavo Vytautas Didysis. Ji veikė Naujuosiuose Trakuose. Nuo XV a. LDK pradėjo kurtis ir kitos parapijų mokyklos, kuriose mokėsi įvairių luomų berniukai.
- Dirbo valdovų ir bažnyčios raštinėse, kuriose perrašydavo knygas, fiksuodavo valdovo ir valstybės gyvenimo įvykius, rengdavo feodalų dokumentus. Nuo XIII a. vid. dvasininkai (dažniausiai katalikų kunigai ir vienuoliai) tarnavo didžiajam kunigaikščiui. XV a. pr. Vytautas Didysis įsteigė Lietuvos didžiojo kunigaikščio raštinę, kuri rengė valdovo dokumentus, laiškus.
Keičiantis miestų gyvenimui, didumos valstiečių darbinė veikla nepasikeitė: jie dirbo laukuose ir pievose. Tačiau už žemvaldžio skiriamą žemės sklypą jie turėjo atsilyginti – dalyvauti jo talkose. Viduramžiais LDK žemdirbystė nebuvo efektyvi: derliai negausūs, dideli žemės plotai buvo neapdirbami, todėl jau XV a. minėtos talkos virto lažu (nagrinėjome temoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė XIII–XV a.). Augant prekybai, žemvaldžiai didino grūdų auginimui skirtus plotus. XVI a. Lietuvos didieji kunigaikščiai žemės ūkio našumą kėlė toliau stiprindami valstiečio priklausomybę nuo valdovo ir žemvaldžio (nagrinėsime temoje Ankstyvųjų naujųjų laikų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Europos ūkis). Norėdami gerinti savo gerovę, valstiečiai turėjo ir papildomų pragyvenimo šaltinių: žvejybą, medžioklę, bitininkystę. Medžiokle galėjo užsiimti tik bajorų leidimą gavę valstiečiai. XIV a. medžioklė ir bitininkystė buvo svarbios ūkio šakos prekybai su užsieniečiais, perkančiais kailius ir vašką.
Palyginkite turtingųjų ir varguomenės buities sąlygas. Nustatykite ne mažiau kaip tris skirtumus.
Spustelėkite aktyvias ikonas ir sužinokite daugiau informacijos.
Viduramžių žemvaldžiai gyveno geresnėmis gyvenimo sąlygomis. Jų padėtis taip pat buvo nevienoda: aukštesnieji feodalai turėjo daugiau žemės, vadinasi ir resursų nei žemesnieji. Panašias pragyvenimo sąlygas turėjo dvasininkai: valdovai jiems suteikdavo žemės, kurios ištekliais jie naudojosi; dalį bažnyčios pajamų sudarė surenkama dešimtinė, didikai remdavo bažnytines organizacijas finansiškai.
Stambūs viduramžių žamvaldžiai gyveno pilyse, atlikusiose gynybinę ir gyvenamąją paskirtis. Kartu pilies teritorijoje veikė ir gyveno valdovą saugantys smulkesni žemvaldžiai, amatininkai, aprūpinantys karius ir valdovą. Žemvaldžio gyvenamoji pilies erdvė įprastai buvo įrengiama donžone, kuriame buvo didžioji menė, miegamieji ir kitos patalpos.
Stambių gyvulių (pavyzdžiui, kiaulės ar karvės) mėsos valgymas, pieno, sūrio, sviesto vartojimas – žemvaldžiui būdinga mityba. Piniginės pajamos iš mokesčių, o vėliau ir prekybos, leido įsigyti ir produktų, kurių bajorai neturėjo savo žemėse. Jų patiekaluose buvo jūrinių žuvų, ryžių, prieskonių, vynuogių ir razinų, migdolų, aliejaus, vyno. Įvairesnė mityba leido formuotis geresniam turtingųjų imunitetui, todėl jie gyvenimo trukmė buvo ilgesnė.
Bajorai galėjo sau leisti įsigyti žalvarinių ir stiklinių indų, glazuruotų lėkščių. Lietuvių didikų (kunigaikščių) virtuvėse naudoti žalvariniai katilai, keptuvės. Nuo XIV a. II pusės stambesni žemvaldžiai valgė iš sidabrinių lėkčių, gerdavo iš brangaus metalo, keramikinių ar stiklinių indų.
Suklestėjus prekybai, bajorams būdingą gyvenseną perėmė ir pirkliai.
Valstiečiai naudojosi tik žemvaldžių jiems suteikiamais ištekliais. Jų žemės sklypai gerokai mažesni, dalį jų derliaus valstiečiai atiduodavo kaip duoklę. Jeigu prekiaudavo ir uždirbdavo pinigų, jų dalį kaip činčą taip pat atiduodavo žemvaldžiams. Rasdavosi ir bado protrūkių, dėl klimato kaitos pasitaikydavo žemo derlingumo metų, karų, todėl valstiečių buitis buvo skurdi.
Apie LDK valstiečių sodybas (namus ir kitus pastatus) viduramžiais mažai žinoma. Besiformuojančiuose šio laikotarpio miestuose dalis gyventojų vertėsi ir valstietiškomis veiklomis – žemdirbyste ir gyvulininkyste, ir tai paveikė jų namų buitį. Pavyzdžiui, archeologo M. Vitkūno (2005) teigimu, Kernavės gyventojai žiemą gyvulių jauniklius laikydavo tame pačiame name, kuriame patys gyveno. Išliko pavyzdžių, kai namas padalijamas į dvi dalis: vienoje buvo gyvenama, o kita skirta gamybai (amatininko dirbtuvė), ir vienos patalpos namai (žmonės joje ir gyveno, ir naudojo ūkinei paskirčiai). Kernavėje rasti XIV a. namai buvo iki 40 m2 ploto.
Valstiečiai maitinosi smulkių gyvulių mėsa, grūdinių kultūrų patiekalais. Dėl šių produktų trūkumo sudėtingesniais laikotarpiais jie valgė riešutus, obuolius. Valgydavo ir neapdorotą maistą (pavyzdžiui, žalią žuvį). Miestiečių, išskyrus pirklius ir savo dirbtuves turinčius amatininkus, taip pat miestiečių luomui nepriklausančių (iš kaimo atsikrausčiusių) miesto gyventojų padėtis buvo dar prastesnė, nes daugelis jų patys nieko neužsiaugindavo, o pinigų pakankamai neturėjo. Jie kaip ir valstiečiai taip pat mokėdavo činšą.
Savo buityje nekilmingi Lietuvos gyventojai naudojo molinius ir medinius indus (dubenis), lėkštes, ąsočius, puodus, puodelius, samtelius, peilius, šaukštus.
