Viduramžių Europos ir LDK visuomenės kasdienybę lėmusios aplinkybės
Šioje temoje nagrinėsime viduramžių visuomenės kasdienybę. Ją lėmė įvairūs politiniai, ekonominiai, socialiniai, religiniai ir kultūriniai įvykiai bei reiškiniai. Šioje demonstracijoje išnagrinėsime pagrindinius – karus ir epidemijas.
Karai ir įvairių ligų epidemijos (maro, raupsų) visais laikotarpiais paveikdavo ekonomiką ir visuomenės gyvenseną. Karas – reiškinys, kurio metu neįmanoma išvengti nuostolių: sunaikinamas asmeninis žmonių turtas, nesaugu prekiauti, todėl sustoja ūkinė veikla, žūsta žmonės, kurie yra šeimų maitintojai. Epidemijos taip pat sustabdo įprastą visuomenės gyvenimą, nes dirbti, rodytis viešose vietose rizikinga. Tai sumažina prekybos mastus, gyventojų pajamas. Abu reiškiniai prisideda prie skurdo didėjimo, todėl tik turtingiesiems visuomenės nariams, turintiems santaupų, pavyksta bent iš dalies išlaikyti įprastas gyvenimo sąlygas. Nuo žmogaus pajamų priklauso jo buitis, darbinė veikla. Būtent darbas lemia ir jo turtinę padėtį, nes kiekviena veikla / darbas suteikia skirtingų pajamų. Taigi nuo žmogaus socialinės padėties (priklausymo luomui), pajamų ir buities priklauso jo pasirengimas iššūkiams: karui (kiek yra apsirūpinęs būtiniausiais ištekliais), ligoms (higienos sąlygos).
Viduriniais amžiais valstybės kūrėsi ir plėtėsi karų ir ligų epidemijų sąlygomis. Išnagrinėkite laiko juostą ir joje pateiktą informaciją (ją rasite paspaudę ant atitinkamo langelio).
Spustelėkite aktyvias ikonas ir sužinokite daugiau informacijos.
Ankstyvaisiais viduramžiais pirmąsias valstybes kūrė genčių vadai. Jie tapo pirmaisiais viduramžių valstybių valdovais, o jų kariai už karo tarnybą gaudavo žemių. Tai buvo iš romėnų perimta tradicija – jie kviesdavo barbarų genčių vadus ginti jų sienų, o už šią tarnybą atsilygindavo žemės valda. Palaipsniui gentinės bendruomenės nyko, formavosi valstybės, o dalis bendruomenių narių prarado teises į alodus, kurie tapo asmenine šeimos nuosavybe. Taigi, senovės laikotarpio pabaigoje ir viduramžių pradžioje buvo padėti pamatai feodalizmo santvarkai, lėmusiai turtinę atskirtį (atotrūkį tarp turtingiausiųjų ir sunkiausiai pragyvenančiųjų) visuomenėje (nagrinėjome temoje LDK visuomenė XIII–XV a.).
Musulmonų ekspansija
V a. susikūrusi Frankų karalystė, nukariavusi aplinkines gentis, iki IX a. tapo didžiausia Vakarų Europos valstybe. Vienas rimčiausių šios valstybės iššūkių – musulmonų kariniai įsiveržimai (ekspansija) Pirėnų pusiasalyje (dabartinės Ispanijos ir Portugalijos teritorijos) ir kėsinimasis tęsti savo teritorijų plėtrą gilyn Rytų kryptimi.
Vikingų ekspansija
Ne tik musulmonai sukeldavo karus Europoje. VIII–XI a. Europos valstybių ir gentinių bendruomenių jūrų pakrantes puldinėjo Skandinavijos gyventojai – vikingai (normanai). Pirmasis rašytiniuose šaltiniuose minimas jų užpuolimas – Lindisfarno vienuolyno apiplėšimas 793 m. Vikingai buvo puikūs žemdirbiai, tačiau auganti gyventojų populiacija, derlingos žemės Skandinavijoje stygius ir Europos valstybių susiskaldymas skatino juos pasinaudoti kitu savo sugebėjimu – jūrininkyste. Normanai užpuldavo ir apiplėšdavo Europos miestus, pilis, vienuolynus. Vienuolynų apiplėšimai būdavo labai sėkmingi, nes vienuolija turėdavo aukso, sidabro ir kitų vertybių, o jų apsauga buvo menka (perskaitykite šaltinį).Vikingai puldinėjo ir prie Baltijos jūros įsikūrusias baltų gentis.
Šaltinis. Istorikas Arturas Mickevičius apie vikingus ir jų poveikį
Vikingams plūstelėjus į Europą paaiškėjo, kad nei vienas karalius, nei viena valstybė neturėjo normanams lygiaverčio laivyno. Tik IX a. pabaigoje Anglijos karalius Alfredas pagaliau galėjo pasiųsti su vikingais pajėgiantį kovoti karo laivyną. <…> Dažniausiai menkais arba jokiais gynybiniais įtvirtinimais neapsaugoti Anglijos pakrančių vienuolynai buvo pirmasis ir lengvas vikingų grobis.
XI–XIII a. europiečių konfliktų Europoje buvo mažiau, tačiau patys europiečiai įsivėlė į karus už žemyno ribų. Šie įvykiai lėmė ne tik prekybos ryšių užmezgimą, bet ir ligas (marą, raupsus), atneštas iš Artimųjų Rytų ir Europoje paplitusias Vėlyvaisiais viduramžiais.
XI a. arabai (musulmonai) jau buvo užėmę Bizantijos imperijos teritorijas – Palestiną ir Jeruzalę (Šventąją žemę, krikščionių siejamą su Biblijoje Dievo išrinktai tautai, žydams, pažadėta žeme, ir Jėzaus Kristaus gimimo ir mirties vieta). Bizantija prašė pagalbos iš Vakarų Europos krikščioniškų valstybių. Šių šalių gyventojams pradėjo trūkti žemės, nes feodalinėje santvarkoje tik vyriausieji feodalų vaikai paveldėdavo žemę, valstybės ir jų teritorijos buvo nusistovėjusios, todėl senjorai neturėjo ką pasiūlyti naujiems vasalams. Dėl šių priežasčių 1095 m. Klermone (Prancūzijoje) popiežiaus Urbono II, siekiančio sustiprinti savo pozicijas Rytų Europoje, pasakyta kalba paskatino pradėti XI–XIII a. vykusius kryžiaus žygius į Artimuosius Rytus.
Tuo metu vikingai jau buvo susivieniję į Skandinavų valstybes ir nebevykdė grobikiškų užpuolimų. Šios veiklos ėmėsi baltai, kurie XII a. intensyviai puldinėjo krikščioniškas, aplink Baltijos jūrą įsikūrusias valstybes.
Per Kryžiaus žygius kryžininkams (žygių dalyviams) trumpam buvo pavykę įsitvirtinti Artimuosiuose Rytuose – užimti Jeruzalę ir įkurti kelias katalikų valdomas valstybes. Visgi galiausiai arabai – musulmonai atsiėmė šias žemes. Nesėkmės kovose su arabais paskatino kryžininkus nukreipti dėmesį į vienintelį nekrikščionišką regioną Europoje – baltų žemes (nagrinėjome temoje Lietuvos valstybė ir valdovai XII–XV a. ).
Kryžiaus žygiai į Artimuosius Rytus pagyvino Vakarų Europos ekonomiką. Prekybos centrais tapo italų miestai (Venecija, Genuja, Florencija), kurių siūlomos galimybės prekiauti Viduržemio jūros baseine skatino ir prekybos sausumos keliais plėtrą. Taigi Kryžiaus žygių metu pradėjo augti Europos miestai, ypač tie, kuriems valdovai suteikdavo Magdeburgo teisę.
XIV a. Europos krikščioniškoje visuomenėje buvo įtikėta, kad Dievas baudžia ją už nuodėmes. Tokią nuostatą formavo 1347–1351 m. maro pandemija, dar vadinama Juodaja mirtimi. Manoma, kad šiuo laikotarpiu nuo maro mirė apie ⅓ Europos gyventojų. Lietuvą ši užkrečiama liga pasiekė iš Vokiečių ordino žemių.
Vėlyvaisiais viduramžiais vyko karų tarp valstybių. Žymiausias – Šimtametis karas (1337–1453 m.), vykęs tarp Anglijos ir Prancūzijos. XIV a. Vokiečių ordinas su pertraukomis vykdė ekspansiją prieš Lietuvą, o LDK – į rusėnų ir totorių žemes. Šie ir kiti viduramžių karai stabdė ūkinę veiklą ir sukeldavo bado protrūkių.
